MEDVĖGALIO KALNAS

Kai vidurdieny pažvelgsi

nuo Medvėgalio aukštai,

Keturiolika bažnyčių

aiškiai išmatai.

Baltininkai ir Girgždutė,

net pats Dyvitis puikus

Pagarboj jam lenkia galvą

per girias, miškus.

Vien tik debesis praskleidus

Šatrija aukščiausia,

Pasityčiodama kartais,

savo draugo klausia:

Pasakyk gi, meldžiamasis,

Kas mudviejų gali

Plačiau Žemaičių šalį

apveizėti?

Bet kai rudeny ateina

ilgi, tamsūs vakarai,

Ant Medvėgalio vaidinas

ir baisu tikrai:

Kartais girdžias baubiant jautį,

net sukrato šiurpulys!

Kartais atsilieps nuo kalno

žvengdamas arklys;

Tai girdėtis iš po žemių,

tartum kas vaitoja!

Ar žvangėdami nuo kalno

šimtas vyrų joja!

Dairos, krūpčioja vaikučiai,

išgirdę pro langą,

Kaip raiteliai žvanga,

trinksi žemė?..

Bet pas krosnį atsisėdęs

senas bočius su vaikais

Atsiminęs pasakoja,

kad anais laikais

Savo ausimis girdėjęs

nuo senų, rimtų žmonių

Daug, oi daug atsitikimų

dar įdomesnių.

Bet, nelaimei, ir senelių

vis kaskart mažėja,

Ir jų atmintis sukrypus

kaip sena audėja

Posmą ne vieną praleidžia;

Per tat padavimai,

Senovės atminimai

užsimiršta.

Ant Medvėgalio anuomet

švento Jono naktimis,

Budint danguje mėnuliui

sargo akimis,

Sako, dvylika mergaičių

palaidais kasų plaukais

Būk sustodavo į ratą,

verkė ir kvatojo,

Iš milžinkapių didvyrius

dainomis viliojo.

Išsiilgusios viliojo,

kad sena gadynė

Sugrįžtų į tėvynę

prisikėlus.

Bet paskui, kai mūsų ponai

ėmė lenkais apsimest,

O nuskurę užsimanė

baudžiava įvest,

Lietuvoj žilos senovės

nebegerbdami tada,

Ėmė šokiais trypti kalną

svetima mada.

Ir dabar anų mergaičių

jau užburto rato,

Ant Medvėgalio viliojant,

niekas nebemato;

Ir milžinkapiuos didvyrių

vis dar ilsis kūnai;

Tebemiega ten galiūnai

nepabudę.