DYVITIS

"Nuo Alkų ir Piliakalnio, -

susimąstęs pasakiau:

- Vežk mane pro Aukštagirį

ir pas Dyvitį veikiau".

"Ar ne aukso užžavėto

sveikas ten ieškot manai?

Daugel čia dabar ponybės

kažko lankosi dažnai.

Bet ne kalne, karalaitės

nugramzdintame dvare, -

Auksas čia kaip ir Girgždutėj

užžavėta ežere.

Ir pats ežeras tviskėjęs

ten, už kalno, platumoj,

Tik paskui sargybai aukso

toj prasimušė lomoj".

"Aš ne aukso, - ieškau turtų

čia užburtų brangesnių:

Tie kalnai man daug apsako

iš senovės davinių;

Sako, kaip čia bočiai gynės

nuo kryžiuočių kruvinų,

Kokios giesmės jų giedota

tarp tų girių ir kalnų!" -

"Iš nemokyto kaimiečio

ponai tyčiojas dažnai:

Argi gal prieš Dievo valią

prakalbėt kada kalnai?

Rods, iš Dyvičio eglyno

matos eglė štai toli!

Ta senutė būk tai šnekant!..

tik suprast jos negali.

Bet to ežero panytė,

sakos, klausius valandom's,

Apie praeitį ją kalbant

eglių augančioms kartoms".

"Vežk mane pas tą Jūratę!

Plauksme drauge laiveliu:

Pasakų senutės eglės

Gal ir aš suprast galiu".

*

Susimąstęs žiūri mėnuo

iš ramių dangaus skliautų;

Laibas supa mus laivelis

tarp siūbuojančių meldų.

Skamba jaunas dainų aidas!

klausos jo aplink miškai:

Eglei motinai sapnuojas

didžio Vytauto laikai.

Nuo mėnulio pasislėpus,

miega slėnyse naktis:

Nuo kalnų, senų senelių,

šneka amžių praeitis!

Šneka irgi tau, sesute,

iš akelių mėlynų!..

Bet ne praeitis senoji,

tik daug paslapčių jaunų!..

Ko kalnai tie nėra matę

amžių praeity margoj!

Ko tas ežeras nesupęs

krikštolinėje bangoj?!

Turi Dyvitis daug turtų,

daug užburtų paslapčių:

Daugel pasakų senovės!..

ir šio meto atminčių!..

*

Ne dėl aukso čia paslėpto,

tik dėl turtų brangesnių

Puikų Dyvitį pamėgau,

vienas žemės vargdienių.

Pamylėjau, įsidėjau

nuo palaimintos dienos

Eglės pasakas senovės,

dainas Lietuvos jaunos!..