JŪRATĖ IR KASTYTIS

Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

Matutė laukus nekantruos:

Jai nusibos besižvalgyti

Į besiūbuojančias mares

Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastyti,

Kaip matyti,

Marių dovanos vilioja;

Vakarėlio jis nelaukia,

Tik žuvytėms tinklą traukia,

O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;

Aukštai žvaigždutės pasimatė;

Ir štai iš vandenų graži

Išplaukia dieviška Jūratė,

Balta kaip vandenų puta,

Žaliai lig pusės pridengta.

Oi Kastyti

Baltalyti,

Kam žuvytes man vilioji?

Kam vilioji marių giją?

Marės - mano viešpatija!

Aš - Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiai

Kastyčio vyriška krūtinė;

Akių tik žiebė spinduliai

Ir jėga tryško begaline;

O atsikvėpęs sau plačiai,

Irklavo į aną stačiai.

            Vos Jūratė

            Jį pamatė

            Priešais milžinu galiūnu,

            Užsimiršusi skaistybės,

            Savo dieviškos didybės,

            Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;

Sujudo bangos apmaudingos;

Nustebo net patsai dangus,

Kada Jūratės dauggalingos

Kasa ir lūpų geiduliai

Kastytį palietė meiliai.

            Jis laimingas! Stebuklingas

            Marių pasakas sapnuoja,

            O Jūratė prie jo šono

            Rūmuos gintaro geltono

            Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus

Perkūnas, iš dangaus pamatęs,

Kad drįso palytėt žmogus

Skaistybę dieviškos Jūratės;

Paleidęs žaibą ir griausmus,

Sudaužė gintaro namus.

            O Kastytį

            Baltalytį

            Liepė bangai pasiūbavus

            Palangoj, aikštėn pušyno,

            Išvilioti ant smeltyno,

            Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais,

Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais

Gelmės nematomoji sauja:

Girdėtis per miglas-druskas,

Lyg verkia ir vaitoja kas!

            O vaitoja,

            Ašaroja

            Tai Jūratė nelaiminga:

            Atsiminusi Kastytį

            Ir kad rūmai sudaužyti

            Dievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais,

Suvarsčius gintarų siūlelį,

Sau mėgsta baltą kaklą jais

Gražiai papuošti prieš bernelį;

Bet kai meilužę uždainuos,

Ji skamba tonuose liūdnuos.

            O kai myli,

            Norint tyli,

            (Jos sapnai tylėt įpratę),

            Tai ta meilė jos krūtinėj

            Neša jėgoj begalinėj

            Kartais audra kaip Jūratė.