ČIČINSKAS

Į Čičinsko puikų dvarą

Nuo Mitriūnų ir Lenčių

Suvažiavę duoda garą

Daug bajorų, daug svečių:

Mantvydaitis juokdarys,

Bartkaus posūnis kairys,

Ožkabarzdis jaunikaitis,

Aldadrikas Jonuška,

Žnairas kūtvėla Tiška

Ir naktibalda Valaitis.

Griežia smuiką rūpestingai

Išsiskutęs vokietys,

Jam kimbolais melodingai

Taiko Leiba Šepetys.

Kumščia drūta, apskrita

Muša būbną Dabita,

Lig alkūnių atsiraitęs:

Ant vaškuotų gi grindų

Šoka plikos lig blauzdų

Liaudos gražios bajoraitės.

Bet Čičinskas apsiniaukęs

Sėdi rūstas, nešnekus,

Ant plikos kaktos sutraukęs

Rūkšlių gresiančius lankus.

"Šimtą rykščių toms mergoms

Atskaityk, Kmita, nuogoms!

Išblaškyt minčių nemoka.

O, tas "veto", ta naktis

Gal neslėgtų kaip mirtis!..

Kaip negyvos lėlės šoka".

Neša vargo užmiršimą

Kūčių vakaras brangus;

Žemei skelbia atpirkimą

Įsikūnijęs dangus.

Gieda "gloria" aukštai

Angelų šimtų šimtai,

Bet žmonėms tik gero noro!..

Gieda štai antri gaidžiai;

Šoka, linksminas svečiai!..

Bet Čičinskui trūksta oro.

Ant alkūnės pasirėmęs,

Sėdi rūstas, nešnekus;

Vien, iš boso pasisėmęs,

Lenkia midaus puodukus.

Jo nei plakamų klyksmai,

Nei, juokaudami linksmai,

Sėbrai nuramint nemoka.

Veltui Liauda paklusni:

Ir jaunuoliai, ir seni

Visas Adventas kaip šoka.

Kai iš seimo piktas grįžo,

Piktas, keistas, neramus,

Tai lig šiolei neatlyžo:

Verčia pragaru namus.

Šokiai, klyksmas per naktis...

Nedorybių atmintis

Jam užmigt vienam neduoda?

Ar lig šiolei nebylys

Šventas sąžinės kvieslys

Neprašneks į sielą juodą?

Ginti žūstančios tėvynės

Nuo kazokų ir Maskvos

Stojo sūnūs. Vien negynęs

Tik Čičinskas Lietuvos.

Liaudos išrinktas balsais,

Seime riejos su visais,

Gavęs vardą išdaviko;

Nepermaldomas kitų,

Ant sumanymų aukštų

Veto velniškai užriko.

Sako, Maskvai persidavęs,

Skleidžia Varšuva gandus,

Kad už tai nuo priešų gavęs

Aukso kupinus puodus.

Tarp žmonių tačiau plačiai

Eina gandas, kad stačiai

Velniui bus užrašęs sielą

Nuo anos baisios nakties,

Kai, apgautas įtarties,

Nuskandino savo miela.

Žmonės skuba ant rarotų.

Spengia šaltis; dar tamsu.

Iš eglynų apšarmotų

Staugia vilkas; net baisu!

"Klopai gali naktimis

Išbadyti sau akis:

Reikia jiems apšviesti kelią.

Dievą reikia ne tamsoj,

Reikia garbinti šviesoj!..

Šok, Kmita! užkurk miestelį!"

Nuo bakūžių samanotų

Skraido liepsnos... ir Kmita.

Išvažiuoja ant rarotų

Pats Čičinskas su svita:

Mantvydaitis juokdarys,

Bartkaus posūnis kairys,

Ožkabarzdis jaunikaitis,

Aldadrikas Jonuška,

Žnairas kūtvėla Tiška

Ir naktibalda Valaitis.

Prieš bažnyčią pasitinka

Juos klebonas su stula,

Į didžiausią kaltininką

Tokia prašneka byla:

"Tavo darbus ir kelius

Taip skriaudingus, atkaklius

Ant svarstyklių jau pasvėrė

Dievo teisė amžina

Ir atrado, kad gana

Žemė ašarų prigėrė!..

Tu pripildei visą šalį

Savo vardo baisuma!

Žemė jau pakelt nebgali,

Tavo kalčių slėgiama.

Nors ganytojui skaudu,

Dievo gimusio vardu

Neįleisiu į šventyklą,

Lig atlyginsi skriaudas,

Iki dvasiškas žaizdas

Numazgos šventa maudykla!"

"Gal Čičinsko nepažįsti?

Ir jo keršto be ribos,

Kad į jį šiandieną drįsti

Atsiliept be pagarbos!.."

Žiebia šūvis; ir ramus

Regi dangiškus namus

Dievo pašauktas klebonas!..

O Čičinskas su draugais

Grįžta žvangančiais žirgais,

Piktas, net mėlsvai raudonas.

"Kas prieš jį skaudžiai bedrįso

Atsiliepti? Kur? Kada?

Jo nejaudė seimo viso

Rūsčios kumštės ar malda.

Dievo teismas? Jei prieš jį

Kas ir sudreba širdy,

To prieš žmones neparodys!..

Ėda dar kita žaizda!..

O, tai buvo kitada!

Jos dauggalis buvo žodis!

Bet ir ji!.. O, švento Jono

Nelaimingoji naktis!..

Į drobulę šilko plono

Jo brangioji, jo širdis

Įvyniota be skundų,

Net be kunigo maldų!..

Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!..

O, Čičinskas niekados

Keršyt neužmirš skriaudos

Ir tikėjimo apvilto".

Bet yra aukštai galybė!

Net Čičinską ji pasieks;

Nes prieš amžina teisybę

Neišliks nebaustas nieks.

Štai jo darbus, jo kelius,

Apmaudingai atkaklius,

Ant svarstyklių jau pasvėrė

Dievo teisė amžina

Ir atrado, jog gana

Žemė ašarų prigėrė.

Štai ant tilto be vežėjo

Stoję baidosi žirgai!

Pats Čičinskas sudrebėjo!

Stebias, žvalgosi draugai:

Puikūs rūmai, kur linksmai

Šoko, trypė, šit ūmai

Į kiaurąsias grimzda, skęsta...

Į Čičinską gi staigus

Spyrė griaudamas dangus

Kaip į niekšą nepakęsta.

Žmonės iš rarotų grįžta;

Dairos, krapšto sau akis:

Kas tai? Vietos nepažįsta,

Nors išaušo jau naktis!

Iš po žemių, atidžiai

Klausant, girdžias: gied gaidžiai!

Kur Čičinsko švietė rūmai,

Tviski sklidina bala,

Kyšo vidury sala,

Jos pakrančiais auga krūmai.

O ant tilto guli kūnas;

Tai Čičinskas. Koks baisus!

Žiemą nutrenkė perkūnas,

Rūbus nudrėskė visus!..

Dievobaiminga minia,

Net su kunigo žinia,

Niekšą laidoti mėgina.

Bet įkas jį į žemes,

Tik žiūrėk, jos vėl išmes!

Vietos jam su kerštu gina.

Bėgo metai, amžiai slinko;

Daug užgydyta žaizdų!

Net didžiausio kaltininko

Žmonės n'atmena skriaudų.

Vien tik žemė, niekados

Nepamiršdama skriaudos,

Nuo Čičinsko palaidūno

Gynės! mėtė iš kapų.

Veltui žmonės ant varpų

Davė, kad priimtų kūną.

Tik, kai joj įsigyveno

Rusų cariška valdžia,

Ta Čičinską išgabeno,

Dievas žino, kur slapčia.

Užsiliko vien bala;

Kyšo vidury sala,

Jos atkrančiais auga krūmai.

Iš po žemių kai kada

Lyg girdėtųsi skunda,

Kur Čičinsko grimzdo rūmai.