VARŪNUI

Nors tavo įstatus, Varūne,

Visi mes lygiai kaipo žmonės

Įpratę laužyti kas diena,

Mirtin įnirtusiojo ginklui

Neatiduoki mūsų, Dieve!

Nei užsirūstinusio kerštui!

Pasigailėjimui, Varūne,

Širdis tau giesme atsileidžia

Kaip žirgas, raitelio paleistas.

Rūstybei nuraminti giesmės

Į tave skrenda, ilgis laimės,

Kaip skrenda paukščiai savo gūžton.

Kada palenksime pagalbon

Virš kunigaikščių tą galiūną,

Varūną, žiūrintį į tolį?

(Bet jūs pasiekėte seniai ją,

Jūs uolūs visados ir stropūs

Davėjui tam, kurs atsimoka.)

Jis žino ir kelius tų paukščių,

Kurie padangėmis beskraido,

Ir veda laivus, marių viešpats.

Jis žino, įstatų davėjas,

Kad mėnesių su daug dienų

Iš viso dvylika ir vienas,

Kelius jis žino vėjų-vėtrų

Ir audrų, siaubiančių plačiausiai,

Ir kas viršum jų viešpatauja.

Varūnas įstatų sargybai

Galingas sėdi - rūmuos viešpats

Ir marių gelmėse valdovas.

Iš ten į viską paslaptingai

Išminčius žiūri, ką įvykdęs

Ir kas įvykdyti dar reikia.

Sūnau Adities galingasai!

Ganyti teikis mūsų žingsnius

Ir malonėk prailgint amžių!

Šarvu Varūnas, aukso kaltu,

Krūtinę apsidengęs spindi;

Žvalgai aplinkui jo sargybai.

Jam niekur niekas kenkt negali:

Nei priešai tarp žmonių nedori,

Nei tie, kas piktžodžiauti drįstų.

Jis teikėsi išaukštint žmones,

Didžiausią garbę skyręs sielai,

Suteikęs lygiai jiems ir kūną.

Pas jį kaip karvės į ganyklą

Taip bėga mano geismo mintys,

Pas jį, kursai į tolį žiūri.

O vėl kalbėkim viens į kitą,

Kai tau pateiksiu saldžią girą,

Kad pamėgintum kaip Hotaras.

Leisk visagalintį išvysti

Ir jo ratus virš žemės skrendant,

Kad mano giesmių išklausytų.

O, išklausyk meldimo mano!

Būk maloningas man, Varūne!

Su malda artinuos tavęspi.

Tu virš visų, gilus išminčiau!

Ir danguje valdai, ir žemėj;

Tu išklausyk manęs šiandieną!

Išrišk drūčiausius mano pančius!

Sutraukyk irgi vidutinius:

O paliuosuok ir nuo menkiausių!