ČIAURIKA PANČASIKA

Dar ir dabar matau svajonėj

Lotosui lygias jos akis,

Krūtinę apvalią, malonią,

Ir aistroj alpsta man širdis.

Dar pabučiavimų žarijos

Ant lūpų tirpsta kaip medus!

Kaip ta bitelė iš lelijos

Jų gerčiau amžiais saldumus.

Dar ir dabar manau, brangioji!

Man be tavęs gyvent - mirtis.

Viena tu man žvaigždė skaisčioji!

Tu mano laimės priežastis:

Ir jei likimas mane gyvą

Nusprendė skirt su tavimi,

Tai kas man Brama, Višnu, Siva?

Jie ne dievai!.. Man svetimi!..

Dar ir dabar visam pasauly

Tuščia ieškočiau panašios:

Nieks nenurodys nei apgaule

Kaip mano mylima gražios:

Veidelio nuostabia skaistybe

Kas iš mergaičių jai prilygs?

Net Kamo moteries gražybė

Prieš ją drovėdamos išnyks.

Dar ir dabar karštai ją myliu

Skurdžioj akivaizdoj mirties

Ir raminuos, kentėdams tyliu

Dėl jos, dėl jos tik atminties!

Skubėk gi, budeli teisėjas!

Gyvatos siūlą man nutraukt.

Nusiraminsiu tiek kentėjęs;

Gana kančios man galo laukt!