VAKARO MINTYS

Į vakarus raudona, didi saulė leidos

Ir šypsojos tylios ironijos skruostais;

Žmonių nuvargusius ir prakaituotus veidus

Lydėjo spinduliais, slaptingais ir keistais.

Ant žemės rutulio protingųjų skruzdynų

Ir sielvartai, ir amžius - jai tik šypsena,

Nes šviesūs jos keliai tarp amžinų žvaigždynų,

Nežinančių, kas toji laiko atmaina.

Jai vis tiek pat, ar vakar dėlei moteriškės

Graikų ir Trojos žudės narsūs karžygiai,

Ar šiandien suka ratą margos peteliškės,

Mokėdamos už trumpą meilę per brangiai

Ją sveikino per amžius gyvių milijonai!

Kur jie dabar? Tik trūkę muilo burbulai?

Ir mes ryto' tebūsime vaizduotės monai,

Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.

Tai vienas jis, nežinomas, nematomas, galingas,

Prieš amžius laikrodžio užsuko tuos ratus;

O tu prieš didį jį, marus ir nuodėmingas,

Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus.