POETA

"Sudieu" juk kartkartėms girdėjau

Gal iš krūtinės nešaltos;

Bet vieno, vieno negalėjau

Lig šiol užmiršti niekados!..

Nebuvo žodžių nei dejonės;

Nebiro ašaros, oi ne!

Tiktai pasaulis ir jo žmonės

Išrodė kaip sapnų sapne!

Ir nuo tų metų man ant veido

Nevieši rytmečio juokai;

Draugai stebėdamies apleido,

Ir bėgo nuo manęs vaikai.

Tada, paėmęs aukso lyrą,

Pravirkdžiau stygomis aidus,

Būrys, apstojęs skausmo vyrą:

"Poeta, - nutarė, - graudus!"

Raminas skurdžios jų krūtinės

Balsais, kaip balsimo lašu:

Patsai ramumo nepažinęs,

Kitiems išganymą nešu.