IŠ DANUTĖS AKIŲ

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;

Jų gelmė - amžina paslaptis!

Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia

Tavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane,

Tų akių neužmiršiu, oi ne!

Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai

Ir jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:

Jas blakstėnais užleidi tuojau...

Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!

Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai,

Giesmę naują išvesiu rimtai;

Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačios

Bus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai,

Man tikėk, nebevargins ilgai;

Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliks

Ar į širdį nekaltą įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,

Pasiilgusi saulės dienų,

Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:

Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties

Po sunkios vakarykščios nakties!

Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!

Juk tu - mano naktis ir dangus...