MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguoja

Tarp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja

Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo

Raudomis mane,

Į krūtinę skausmą savo

Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo

Praeities laikus,

Kai lietuvis netikėjo,

Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūva

Ant kalnų aukštai;

Milžinų ten kaulai pūva,

Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau

Aš kančias visas

Ir pamėgau, pamylėjau

Vargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninės

Griaužia kai kada,

Tartum rūdys geležinės

Amžina žaizda.