DŽIOVININKĖ

Paslaptingi,

Stebuklingi

Praeities aidai

Jai vaidinas,

Pinte pinas

Kaip laukų žiedai.

Širdį baugią -

Mano drauge

Ilgesio varguos

Kas mylėjęs,

Daug kentėjęs,

Besupras, paguos?

Ne šis svietas -

Šaltas, kietas,

Pilnas sopulių,

Ne sesytės -

Baltalytės,

Ne melai piršlių...

Draugės vienos -

Karsto sienos,

Smeltini kapai!..

Ir į varią

Jiems pritarę

Gedulo varpai!

Gražią, mielą

Jauną sielą,

Skaisčią kaip versmė,

Neš į brangų

Rūmą-dangų

Angelų giesmė.

J. St.

Aš nežinau, graži sesute!

Ar šluostei ašaras varguos,

Kada mylėjai vien matutę

Ir sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjos

Ramiai tebmieganti širdis,

Kada neliūdo, neilgėjos

Vienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinės

Akių sumerkti negavai,

Kada, prispaudus prie krūtinės,

Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausminga

Kas dieną vystėsi skaisčiau,

Ar nebuvai tada laiminga?

Aš nežinau; atspėt bijau...

Kitų dienų kita saulutė

Tau sužavėjo akeles,

Ir užmiršai dabar, sesute,

Linksmąsias savo daineles.

Žemyn nusviro ant krūtinės

Galvutė nuo jaunų pečių,

O mintys sunkios, begalinės

Iš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi,

Gyvatos žengdama taku,

Tik valandoj karčioj paklausi,

Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios,

Kuri tau širdį surakys;

Tik veido marmuras išbalęs

Oi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sielą

Suprasti vienas aš galiu;

Bet skirta eit man, mano miela,

Kitu gyvenimo keliu.