JEI ŽEMĖ ŠIRDĮ VILIOJO

Jei žemė kada širdį man ir viliojo,

Tai jos neišpildė maldos:

Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo,

Ko čia neatras niekados.

O taip, neatras! Jei į tai netikėjau,

Jei klydau, kaip daugel kitų,

Tai galvą aukštai iki galo mokėjau

Nešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;

Kam švietė žvaigždė tolima;

Kurs savo gražaus idealo negavo

Pažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrysta

Žmogaus apgaulingi sapnai;

Bet gėlės kely greit nuo saulės pavysta

Ir lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,

Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,

Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė,

Kurs amžiais be vakaro švies!

Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe,

Visi pajautimai širdies!