SMUIKUI GRIEŽIANT

Pagundintos stygos, mikliai užlinguotos,

Atliepia nuo smuiko, net juda laukai;

Ir šokti išėjo, žiedais vainikuotos,

Baltveidės sesutės, bernužių pulkai.

Gaili ašarėlė seneliui iškrito;

Nuliūdus nusviro galva nuo pečių:

Jis atminė dieną pavasario kito,

Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių.

Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo;

Šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos!..

Ir ašari dvi nenoroms išriedėjo:

Pagailo anos vakarykščios dienos.

Oi, bėga tos dienos kaip vandenys upės,

Kaip brangųjį turtą pagriebęs vagis;

O kapas beširdis, gyvybę išlupęs,

Bežiūrint užmerkdins skaisčiąsias akis.