SUNKU GYVENTI

Sunku gyventi žmogui ant svieto;

Visur tik vargas, nelaimės vienos;

Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto,

Tulže apkarto gražiausios dienos.

Lapus nuo medžių rudenio vėjas

Dar taip neblaško žiauriai į šalį,

Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs,

Kad žmogus vietos rasti negali.

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;

Verkiame, meilės pančius pažinę;

Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;

Verkiame, karstą sau prisiminę.

Veltui, nugręžęs akis atgali,

Tarp atminimų ieškai ramumo;

Nieks nuraminti tavęs negali

Nei išmatuoti širdies gilumo.

O Dieve didis ir Tėve brangus!

Pastiprink žmogų, silpną ir menką,

Taip sutvarkyta, kad vien tik Dangus

Jo begaliniams norams užtenka.