MIŠKAS ŪŽIA

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;

Vėjas žalią medį laužo;

Nuliūdimas širdį spaudžia,

Lyg kad replėmis ją gniaužo.

Girios tamsios, jūs galingos,

Kur išnykote, plačiausios?

Dienos praeities garsingos,

Kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:

Baisūs kirviai jas išskynė;

Verkia Lietuva didvyrių:

Jų neprikelia tėvynė.

Kas mums praeitį grąžintų

Ir jos garsą, ir jos galią?

Kas tuos kaulus atgaivintų,

Kur po žemėmis išbalę?

* * *

Tu girele, tu žalioji,

Tu, kurią laikai išgriovė,

Tu, lietuvi, kurs vaitoji...

Jūs užmirštumėt senovę!

Bet tas šaltas šiaurės vėjas

Blaško žmones ir girelę

Ir daužydamas užėjęs

Mus iš miego kelte kelia.

Mainos rūbai margo svieto:

Silpnas kelia, tvirtas griūva;

Nebijokim vargo kieto,

Juk be jo galiūnai pūva!

Atsibus tėvynės sūnūs,

Didžią praeitį atminę;

Pagimdys vargai galiūnus,

Ugnimi uždegs krūtinę!