NEDAUGEL MŪSŲ

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,

Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;

Į darbą stokim vyras į vyrą:

Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,

O priešas laukia jos prapuolimo,

Kapuose bočiai, kurie ją gynė,

Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;

Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;

Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;

Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,

Norint ne kartą širdį ir skausta;

Pabudę naktį varykim rūstą:

Dienos šviesesnės ateitis rausta.