OI NEVERK, MATUŠĖLE!

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas

Kad laužo užrūstintas vėjas;

Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,

Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:

Jie mylimą Lietuvą gina;

Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai

Vainiką iš diemantų pina.

Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:

Baltveidės oi verks, nes mylėjo!

Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,

Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus

Ir priešų sulaužė puikybę:

Už devynias mares, už tamsiuosius miškus

Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,

Kai duobę kareiviai ten kasė,

Ir paguldė daug brolių greta milžinų,

O Viešpats jų priglaudė dvasią.

O neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiausios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

Lauks teismo dienos paskutinės!