DRAUGO LIŪDESYS

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė

Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,

Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!

O ateitis... ar tik vienuolio laimę lemia?

Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;

Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,

Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;

Tik praeities kankins beširdis atminimas.

O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?

Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?

Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?

Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia

Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,

Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;

Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.