TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,

Kaip tavo nuliūdęs poeta!

Ar kas ir kančių tiek pakelti galės

Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,

Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė

Per kiauras naktis nesumerkė akių,

Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!

Tą įstabią, slaptąją galią,

Kuria į dausas jojo dvasia neši;

Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų

Jo širdį pavergti norėjo:

Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų

Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,

Tu proto netemdai gražybe, -

O tu tik viena širdies raktą radai

Skaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,

Kad skausmo širdis nesuprato;

Nes veidu žydros užtekėjai aušros,

Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Liūdnesnė už girių ošimą,

Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė

Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,

Kur Nemuno vandenys bėga;

Pažino tave ir pamilo visi:

Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka

Iš liaurų vainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada?

Tu, jo numylėta t ė v y n e!