TAIP ATSILYGINTA

Kad Šmeižė iš apmaudo priešų minia

Man brangųjį vardą gandais nekaltai,

Nustebęs pečius vien betraukiau tiktai,

O meile negęstančia, dar veiklesne

Bažnyčią, tėvynę mylėjau.

Bet kam aš ant aukuro širdį nešiau,

Ir ateitį savo, ir jos troškimus,

Ir savo jaunystės brangiausius jausmus,

O nieko už tai niekados neprašiau,

Bent tas mane gerbti turėjo!

O jis nusisuko ir, baltas rankas

Gudriai nusiplovęs kaip antras toksai,

Pusiaukely ėmė žnairuoti skersai,

Ir širdį, ir josios kilniausias aukas

Paspyręs kaip pinigą seną.

Nustebęs tada nebetraukiau pečių,

Tik, kruviną širdį paslėpęs giliai,

Tariau: tai ne mano tie slidūs keliai,

Kur gerbti nemokama vyrų stačių,

Jei durų aukštų nedūzgena...

Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,

Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..

O laisvas pilietis ramiai sau miegos,

Nevaržomas pančiais šilkiniais.

Tik vieno man gaila: užviltos vilties,

Kad tėvą atrasiąs tikėjos sūnus!..

Skaudi realybė išblaškė sapnus.

Ir siela nebteko skaisčios praeities

Su vaiko tikybos šaltiniais!