APSAUGOK, VIEŠPATIE!

Apsaugok, Viešpatie, nuo priešo.

Kursai patamsiais duobę knisa,

Nuo to, kursai ant kelio viešo

Purvais apdrabsto žmogų visą!

Bet aš bijau ir tų draugų,

Kuriems nelaužė nieks ragų;

Kurie per daug akyvai mano,

Kitus, ne savo ožį gano.

Apsaugok ir nuo piktadėjo,

Kursai užpuolęs kelnes mauna,

Ir nuo politiko-veikėjo,

Kursai visur tik tvarką griauna!

Bijau ir ponų-labdarių,

Šaltų nuo vėjų keturių,

Ir be jokios varsos jaunimo,

Kuriam gana alaus pliurpimo.

Apsaugok ir nuo lenkomano,

Kurs Lietuvoj šiek tiek atkutęs,

Lenkystę veisti įsimano,

Kvailiai endeku pasipūtęs!

Išrauk ir tas usnis piktas,

Kurios stačiai nei šis nei tas,

Ir stiepias ten bevardžiu stiebu,

Kame užuodžia kąsnį riebų!

Apsaugok ir nuo skystapročių,

Kurie raidžių bent kiek palaižę,

Puikybėj sėdžias tarp galvočių,

Lyg visą išmintį išaižę!

Doros nesekdami tėvų,

Nulipdę sau nemaž dievų,

Tik vieno Dievo nebemato,

Nes knistis dumbluose paprato.

Apsaugok ir nuo dekadentų,

Kurie varsas užuosti moka,

Nuo elgetaujančių studentų,

Kuriems mokintis noro stoka!

Turėčiau dar nemaž maldos...

Bet aušint burną be naudos

Per daugel širdį man griaudina

Ir lūpas skausmu surakina.

* * *

Kokiems velniams jūs, bepročiai ar žiaurūs žmonės,

Vieni kitiems ant žemės pragarą sukūrę,

Burnojate, kad tai Praamžius be malonės

Į kovą amžiną už būvį jus subūrė!

Ar saulės šilumos, ar duonos neužtektų,

Jei meilė širdyse nesaunori prašnektų?

Juk taip nedaug žmogaus laimužei reikia,

Tiktai skaisčios nedrumskite širdies jam tyčia!

Apkerpėjus lūšna varguoliui dangų teikia,

Kai jo šeimynoje ramumas ir bažnyčia.

Bet duona net balta karti bus, mano ponai!

Jei meilė nepriglaus, nešildys milijonai.