NUO BIRUTĖS KALNO

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,

Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų

Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,

Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;

Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,

Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;

Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;

Paslapties neišduos savo veidu tamsiu

Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.