ANT PUNIOS KALNO

Ties Nemunu

Seneli, sveikas! Amžių amžiais

Nuo Pinsko tvikstančių balų

Pro Punios kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų!

Dievuliau mielas! Nuo anos

Pirmos praamžiuose dienos,

Kai versmių girdomas gausiai,

Čia slėniais tarp kalnų rausei

Vargingą vagą pirmutinę,

Ko iki šiol nesi girdėjęs?

Ir ko nematęs, neminėjęs

Per amžių eigą nuolatinę?

Kokių kalbų, tarmių, tautų

Iš bočių lopšio, iš rytų,

Pro tavo vandenis neslinko?

Seniai nutilo jų gandai;

Jei kur išliko gal vardai,

Tai be prasmės, be savininko!..

Ne kuo tau, Nemune ramus.

Stebėtis, amžiais tiek regėjus;

Žiūri vienodai taip į mus,

Kaip ir į mūsų pranokėjus.

Ar girdei bandą masageto,

Ar kūną skito nugalėto

Nešei į vakarų mares,

Ar skraidė Vytautas antkrančiais,

Ar vokietys nelaisvės pančiais

Čia bandė ženklinti gaires,

Ar bruko kalbą lenkai-broliai,

Ar pravoslaviją maskoliai, -

Ramus, vienodas, paslaptingas

Eini sau amžinu keliu

Ir į tautas pakeleivingas,

Su jųjų varžtu atkakliu,

Sakyte tartumei sakai:

Nusiraminkite, vaikai!

Vis viena: ryt kapuos užmigste?

Mane, kaip raidę, taip palikste.

O vis dėlto pro šitą kalną

Eini tarytum susitelkęs.

Ar kvapas pelenų ir kaulų

Tave taip jaudina padvelkęs?

Ar klyksmas tūkstančių krūtinių,

Anuomet kruvinų žudynių

Antkrančiais ir miškais tebgaudžia?

Ir keršyt vokiečiui bastūnui

Tuščia besiunčia malda skaudžia

Į dangų tylinčiam Perkūnui?

Lietuvi! pabučiuok po kojų

Krauju permirkusią čia žemę!

Pagerbk kapus tėvų-herojų,

Iš kur ainiai stiprybę semia!

Tai čia baisi, atmintina

Įvyko drama kruvina,

Kokios pasaulis nėra matęs!

Net kraujo troškuliu besočius,

Plienu apkaustytus kryžiuočius

Jos vaizdas šiurpuliu sukratęs!..

Tai kapas Margio milžinų!

Nors amžių šešeta sukako,

Kaip jie - tik sauja pelenų!..

Tačiau daugiau už gyvus sako.

Lietuvi! kurs dienos didvyriams

Paminklus iš akmens kali

Ir juos vainikais dabini,

Nurausk, liūdniems tautos didvyriams

Net neužritinęs be vardo

Akmens ant jų brangios duobės,

Kur šiandien kapą žagrė ardo

Dėl pelno, be tautos garbės!..

Pagerbti karžygius mokėjo

Ties Termopilėmis graikai,

O mes? Ar mūsų tik vaikai

Atlygins skolas pranokėjų?

Ant aukšto aukuro-kalvos

Už garbę-laisvę Lietuvos,

Kaip jos auka, galvas padėję,

Ilsėkit kaulai pranokėjų

Pastogėj mėlyno dangaus,

Sargyboj Nemuno ramaus,

Vien apraudojami tik vėjo!..

Ilsėkit, brangūs pelenai,

Garbingai žuvę už tėvynę

Ir sau nevystantį nupynę

Vainiką, Margio milžinai!