POEZIJA

Išvydau ja, kai vakarinė

Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,

O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės

Zefyro nedrumstė dvelkimas;

Ramiai ilsėjos vargo žmonės,

Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:

Skruostai kaip marmuras išbalę;

Iš jos akių skaičiau be rašto

Tylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neramino

Jos iškentėjusios krūtinės;

Nuo žemės ašarų vadino

Sesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau,

Tiktai jaučiau jos širdį baugią

Ir netikėtai pamylėjau

Našlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą,

Į tą užburtą vedė šalį,

Kur takas ašaromis byra,

Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius,

Ji širdį man jausmingą gvildė;

Jai stebuklingus davė žodžius

Ir ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė,

Ir kraujas gyslose sustingo!..

O vis negal širdis-varguolė

Užmiršti veido paslaptingo.