TAIP MAŽA PARAMOS

Taip maža paramos ant žemės:

Daug verksmo, skausmo ir kančios!

Retai dangus, rūsčiai aptemęs,

Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus, dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies,

Tarp skausmų jam saldžiai kalbės;

Nors tarp žmonių neras širdies,

Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinę

Apkaitins giesmėmis dangaus,

O ašarėlę sidabrinę

Ant veido meilė teišspaus.

* * *

Seniai aš laukiu išsiilgęs,

Dažnai meldžiuos karšta malda:

Sugrįžk, sugrįžki, valanda,

Kad skruostus ašara suvilgęs,

Paliesiu lyrą kaip tada,

Kai žėrė jaunas įkvėpimas,

Jos balsui pritarė jaunimas.