IŠNYKSIU KAIP DŪMAS

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,

Taip mainos pasaulio darbai!

Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus

Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?

Tie dvasios sumirgę žaibai!..

Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,

Kuriems nebužilgo - kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti

Ieškos įkvėpimo brangaus;

Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,

Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?

Šešėlis, kurs bėga greta!

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota

Išblyško kaip ryto aušra!