UOSIS IR ŽMOGUS

Amžiaus ilgus metus

Augo uosis gražus,

Ir augo, ir lapais žaliavo;

Tarp pakalnių plačių,

Tarp beržų, drebulių

Viršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, -

Nedrebėjo jisai,

Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;

O kai žvaigždės nušvis

Per žvainąsias naktis,

Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tada

Iš šaknų jo greta

Uoselis žalsvutis išdygo:

Skleidė uosis šakas,

Per naktis ir dienas

Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Jau nerūpi miškai,

Taip nežiūri aukštai,

Vien sūnų prie šono sau glaudžia;

Baidos šiaurio aštraus,

Nes jam gaila sūnaus,

Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.

Dvelkia oras minkštai,

Auga jaunas aukštai

Ir skleidžias platyn, ir didžiuojas

Uosis lenkias žemyn,

Jėgos eina menkyn,

Kas kartą mažiau belapuojas.

Štai atėjo žmogus,

Blizga kirvis aštrus,

Pakirto ilgmetį užgavęs;

Jauno uosio pečiai

Sudrebėjo baisiai,

Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.

Iš kamieno tiesaus

Dročiai karstui išpjaus

Lentų, nes tėvai susenėjo;

O viršūnę tašys:

Vygė bus ir lopšys,

Nes kūdikis klykti pradėjo.

Bėga metai kiti,

Supa lopšį pati

Ir pirmgimiui savo dainuoja:

"Auk, maželi gražus,

Kaip tas uosis puikus,

Kurs slėnio atkrantėj svyruoja".