AKYS

Vertimas

Bleus ou noirs, tous aimés, tous beaux.

      Sully Prudhomme

Oi, daugel gražių, numylėtų akelių,

Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo!

Šiandieną jos miega ramiai tarp kapelių,

O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo.

Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos,

Akių sužavėjote tokia daugybę!

Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos,

O žydros akutės aptrauktos tamsybe.

Bet argi tos akys daugiau nebegali

Regėti, kai mūsų pakalnę apleido?

O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį!

Į Dievą, kurio mes nematome veido!

Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia,

Nors jų nematai, bet danguj pasilieka,

Taip lygiai blakstėnai akių užsileidžia,

Bet žydros akutės nevirsta į nieką.

Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutės

Atvertos į šviesą aušros begalinę!

Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės,

Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę.

* * *

Versta iš rusų "Christos voskres"

Bažnyčioj gieda „aleliuja";

Bet aš tyliu, širdy skaudu:

Čia žemėj ašaros, žudynės, -

Tai balsas giesmės velykinės

Tarytum tyčiojas skundu.

Bažnyčiose Velykas švenčia

Pasaulis mūsų pažangus,

O brolis brolio neapkenčia!

Ir kaip pažemintas žmogus!

Kad Kristus šiandie iškilmingą

Išgirstų "aleliuja" čia,

Jisai prieš minią nuodėmingą

Pravirktų ašara karčia.

* * *

Ne pranašas, aš ne kovot,

Aš ne žmonių mokinti, -

Aš Dievo įkvėptas giedot,

Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku,

Bjauriuosi melagybe;

Į širdį giesmėmis šneku,

Joj žadinu dievybę.