PAUKŠČIAI VIRŠ JŪROS

Juodu trikampiu,

            juodu trikampiu

Raudonam vakaro danguje.

O mes pasiliekam.

Laukti.

Mūsų sparnai šimtąkart

            budelių ir pranašų nukirsti.

Mes jau seniai įpratom

            patys sau susikurti ugnį.

Mes jau seniai įpratom

            žiūrėti pro apledėjusį stiklę

Ir naktį per pūgą supti

            žiemkenčių sužaliavusį lauką...

Kažkas juk turi likti.

            Prie smilgų ir eglių.

Ir sausių speige -

            kad židinys neužgestų...

Kad būtų kas pasitinka paukščius…

Juodu trikampiu,

            juodu trikampiu

Raudonam vakaro danguje.

1968

*

Slyvos mėlynas medi,

ką, beveiksi - be rūtos ir diemedžio -

vienas - mėlyna sala -

tam rugių saulėtume?

Kur prisiglausi,

šiauriui pučiant,

tam rugių bangavime?

Kam išnokinsi savo vaisių,

tamsų kaip vakarą?

- Tai prisiglausiu

prie numestos paukščio plunksnos.

Tai atiduosiu

rugpjūčio dienai

savo vaisių -

tamsų kaip vakarą.

1972

*

Ant blyškaus ražienų aukso -

rasotas mėlynas dangaus švytėjimas.

Ant balto užmiršto lino staltiesės vėsumo -

šiltas užmirštas tamsiai auksinis kepalas,

padėtas užmirštų šiurkščių švelnių rankų

tarp užmirštų keturių sienų -

rugsėju pražydusiam slėny -

toli toli

kitam atminties krante.

1972