VIEVERSIO BALSAS

Jau švinta medžiai

            nežemiška žaluma...

Žema, po šiaurės žvaigžde,

            pastogė mūsų atsiveria

į vieversio balsą, į žemės

            apnuogintą šilumą,

į širmo debesio

            kvepėjimą... Atėjome

čia taip trumpam -

            iš tėviškės upelio atsigerti

ir atsikąsti saulėj

            išnokintos duonos,

duotą valandą kaip kūdikį

savo kūnu pridengus -

            amžinybei...

1974