TĖVIŠKĖS KLEVELI

Stovi čia visą šimtmetį.

Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,

lapai tolydžio keičia savo spalvą:

nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais

ligi tamsaus kraujo spindėjimo.

Lengva man prie tavęs -

viskas atslūgsta, nutolsta,

tavo paveikslas visada man akyse.

Stovi čia visą šimtmetį,

o aš ir nepaklausiau,

ar tau lengva su manim...

Istorija eina pro tave,

keisdama vėliavas ir vardus,

tik žemė ta pati po mūsų kojom...

Nežinau, ką tu galuoji,

ką kalbiesi su paukščiais,

su prisiminimais...

Klausiu, savęs, katras labiau

mes vienas kitą pažįstam...

1978

*

Gyventi

kaip medis, kaip žolė ar plaštakė.

Nežiūrint į juodai

baltą ciferblatą

su negyvais skaitmenimis.

Matuoti laiką

pagal rugių žydėjimą

ir laukų kvapą,

pagal paukščių atsisveikinimą

ir sugrįžimo..

Rytoj vėl -

[ betoną, į stiklą, į geležį.

Paimsiu ant rankų

benzinu pakvipusią gatvę,

sakysiu jai: "Viešpatie, kokia tu

išdykusi ir neprotinga,

o nori, kad

aš tau paklusčiau".

1974

*

Egle,

mano medi,

mano vienišas medi

skaidriam birželio skliaute...

Žiemą vasarą

žiemą, vasarą

siūruoji tamsi ir tyli.

Kokią naktį neši savo šakose?

Kokią ašarą

savo dugne?

Ką tau kalba

pražydę rugių laukai,

lietaus ošimas auštant?

Kur skubi?

Ar žvaigždę nori pasiekti,

ar pamatyti kitą žemės krantą?

Kam praskleidei

tą nepasiekiamą purpuro žiedą

viršūnėj

kaip nuogą širdį?

1978