RUDENS PEIZAŽAS

            Kiekvienas iš mūsų atėjo tam,

            kad ką nors pasakytų.

                                               F. Moriakas

Kasa bulves.

Palaimintas žemės kvapas.

Palinkusios nugaros.

Kažkada kažkada

troškau

kalbėti už jas.

Dabar

noriu

suprasti

jų kalbėjimą.

Palinkusių nugarų -

kurios atlaiko tamsų

rudenio debesį.

Basų kojų -

kurios eina lengvai

per pragarą ir per dangų.

Tų rankų -

kurios dosniai atiduoda

duoną ir kraują.

Tų akių -

pripiltų lietuviško dangaus

ir šviesos iš senų šaltinių,

kurie jau išdžiūvo.

*

Veidrodinis vasaros vakaras.

Kiekvienam lape matai savo veidą.

Pasiklysta pempiukas

tyloj ir sidabražolėj -

kaip tavo vaikystė.

Didžiulis rūkas parslenka nuo eglyno,

nuo ežero, prigesinusio atspindžius,

per daubą, pilną

paslapties, per vienišą

sraigės brydę - regi

visur savo nerimastį,

nedrąsą,

neužsimiršima,

nebylystę - - -

Veidrodinį vasaros vakarą

regi savo

neregystę,

savo žolišką troškulį

būti.