DŽIAUGSMAS

Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių

Kaip žemė aš iškart sužaliavau.

Tu atėjai - ir aš upelėm,

Plačiaisiais ežerais sualsavau.

Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia

Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.

Ir saulėje plasnoju dulkele,

Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.

Kaskadom saulės tu mane užtvindei.

Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk.

Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.

Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.

1958.VII.11

*

Naktin tik išeinu - ir vėjas apvynioja

Šilku man lediniu rankas ir veidą. ...

Vis tiek matau, kaip topolis žaliuoja,

Pirmuos lipniuos lapeliuos pirštai braido...

Šaligatviuose švysčioja - lyg peiliais - ledas.

O kažin kur, po juo, girdžiu, girdžiu,

Upokšniai požeminiai klykaudami vedas

Pavasarį putotu takučiu.

Ir pažinau:

Tu - nesibaigianti daina,

Nepakartojama ir nesudrumsčiama.

Pasiklausysiu valandėlę

Ir sutirpsiu

Vienos gaidos akimirka viena.

1959.I.26