ĄŽUOLAI

Ąžuolai ąžuolai - ar atkelsit vartus

Man į savo pasaulį, žaliaskliautį ir gyvą?

Lapų kraujo srovenimu, paukščių džiaugsmu

Žalios arkos dainuoja neįspėtą motyvą.

Ošia ošia viršūnės... Taip aukšta, ramu:

Ar priimsit mane tarsi daigą, mažytį?

Palikau aš gatves, palikau aš namus, -

Leiskit man jūsų žodžių šventų paklausyti...

Ošia ošia - kaip jūra... Priimkit mane,

Savo vėjo kvapu man palieskite veidą...

Duokit man lapų kraujo sruvenančio gurkšnį

Ir viršūnių simfonijos amžiną gaidą.

Ąžuolai ąžuolai - duokit man savo jėgą,

Kad vidudienį žingsniai nevystų ant kelio...

Jums nešu savo ašarų šviesą ir šilumą,

Savo džiaugsmą didžiulį - kaip saulės lašelį.

1962.VII.2

*

Paukojy vasara bėga.

Paukojy šermukšniai dega.

Kai pro tylų kalnelį eina,

Gelsvą gubą duonai palieka.

Prie gubos - kačpėdėlių dainą.

Paukojy šermukšniai dega.

Paukojy vasara bėga.

Palei ežerą šviečia jos pėdos -

Kaip širdies neišsakomi žodžiai.

Tik uždegus šermukšnį raudoną,

Ji tave baltai pūgai palieka.

Tai tave ji išeidama guodžia...

Paukojy dega šermukšniai.

Paukojy vasara bėga...

Kirdeikiai, 1961.VII.28