ĄSOTIS

Vasara!

Neišsenkantis aukštas ąsotis!

Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios.

Nori? - atsigerk volungės čiulbesio.

Nori? - užplustančios audros...

Gerk, - mūsų amžiaus valandos trumpos kaip niekad.

Gerk, - trūkčiojantį, neramų liepų žalsvą pavėsį...

Ir baikšti, ir narsi raudonsparnė volungė

Krūtinėj dar neužmiega

(ji bijo nebūt, bet mirti nebijo). -

Gerk, - paskutinį gurkšnį dievams išliesi...

Tas neišsenkantis aukštas ąsotis!

Debesų puta, o vidugirio aitris - dugne...

Akis užmerk -

ir gerk,

tūkstantį metų gerk -

už save ir už mane...

1966

*

Kur aš nueisiu ledinėm upėm,

            ledinėm upėm,

            sidabro tiltais?

Už ledo upių geltonos pievos,

            geltonos pievos,

            kur saulė vaikšto.

Kur aš nueisiu geltonom pievom,

Kur aš nueisiu geltonom pievom,

            saulės išvaikščiotom?

Už saulės pievų ant aukšto kalno

            tai nusilenksiu

            žemei ir dangui.

1969