JEIGU...

Jeigu mažytė apvali aguonos galva

(rudenėjančiam lauke - sklidina gyvų sėklų)

pasikartoja

obuolio ir žemės apvalume

(kokį daigą žemė išleis

šaltoj galaktikoj - vienąsyk

per saulės patekėjimą?)...

Jei voratinklį pamėgdžioja

šešėliškas mūsų gatvių tinklas...

Jei lango šerkšne -

eglių, elnių ir lelijų linijos...

Jei tavo lūpose -

paukščio balsas

ir žuvies nebylumas...

            Kokiu debesiu - kokia upe? -

            nuteka

            tau duotas laikas?

1971

*

Tu kas kartą sunkėji... Tu

Kaip kalnas ant mano širdies. (Ištiesk

Savo sparną - beprasmiškai.) Kartu

Nuo eilėraščių lyg nuo pelynų. Vilties

Jokios nuo tavęs pabėgt. Viskas tavimi

Užnuodyta: kliedėjimas, kraujas, oda,-

Viskas tampa regėjimais - žodžiais. Kodėl pasivaideni

Tu kartais beprotišku sodu?

Pro rūką, pro naktį staiga

Atplauki aukšta banga -

Šviesia obelim sustoji - šešėliu žvaigždės.

Viešpatie, vidury šios nakties

Virš likimo ir virš nebūties

Baltos obelys vėl pražydės...

1972.V.14

*

Džiaugiuos už tave -

tavo gležnais pumpurais ir ištverme.

Tavo šaknys - iš lapkričio,

iš lapkričio liūčių ir nuoskaudų.

Džiaugiuos už tave -

mažą laukinę obelį galulaukėj,

iškėlusią žvaigždynus ant šakų,-

jie - akimirkai - prasiskleis sidabru

vidunakčio horizonte.

Tavo šaknys - nakties juodumo -

iš lėto čiulpia šaltinių

tyrumą ir šviesą.

Tavo šaknys - iš lapkričio,

iš lapkričio rūko ir viesulo.

Džiaugiuos už tave,

atėjusią šiąnakt žydėjimui.

1972

*

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj,

ir krenta obuoliai.

Aidai kaip varpai

pripildo žemę ir dangų.

Krenta obuoliai, dar nuo saulės šilti ir šviesūs,

skamba tamsios sėklos

jų kvapniam ir sultingam kūne.

Po dangaus juodu kevalu

naktis laiko saulę.

Po ramybe ir nerimu

širdį laikai išlukštentą

kaip tamsią prinokusią sėklą.

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj.

Jau visos obelys atnešė savo vaisių.

1972