PURPURO VALANDA

Rudenio purpuras plakasi klevo vėtroj.

Saulė, praplėšus debesį,

nuplėksta kartkartėm

kaip gaisro ugnis.

Stalą, sienas ir veidus

nušviečia purpuras -

kraujo atšvaitu

(buvusio ar būsimo?).

Žingsniai tolydžio artėja

laiko ar budelio?).

Didi

iškilmingai apsupus gaublį

kaip nimbas purpuro valanda.

*

Dar matau, kaip vakaro

tamsi upė mus aplieja -

bežvaigždė, bet visareginti.

Dar girdžiu, kaip vaikystės

krante gieda paukštis -

linksmas ir liūdnas.

Dar tebesapnuoju baltą

pavasario sodą, pilną

bičių dūzgėjimo,

motinos šešėlį prie šulinio,

saulę, pakibusią

liepos viršūnėj.

Dar tikiu į žemę:

jos tiesa prasiskleidžia

takažolės žiede auštant,

jos paslapties lašas

glūdi aksominiam

bitės kūnely.

Jos varpas - tavo širdis,

kuri vis tvinksi ir tvinksi,

lyg lėktų į prarają.

*

Ateiname atsikvėpti

medžio žaliam pavėsy -

            bet medį nukertam.

Ateiname pasiklausyti

paukščio giesmės -

            bet paukštį nušaunam.

Ateiname mylėti vienas kitą

            bet praeinam pro šalį.

Ateiname suprasti pasaulio -

            bet pasaulis mumyse

            po neperregimu kevalu.

*

Purpuru atsivėrusi

šiaurės vasarų pablyškusiam skliautui -

senoj apleistoj pasodėj

tarp eglių ir agrastų -

laukine rože,

vieniša ir išdidi...

Purpuru atsivėrusi -

keturiems kryžminiams rudenio vėjams

dalini karališkai savo žiedlapius -

savo kūną ir kraują...

Purpuru atsivėrusi -

ką sapnuoji, ką sapnuoji

per ūkiančią, pūgą,

priėmus iš lemties rankų

sunkią balto sidabro karūną

ant nuleistos galuos...

1982.IV.23

*

...O vieškeliai eina, o vakaras lieka...

Akivarai tamsūs gilės ir gilės.

Kieno rankos mus kaip stygas tyliai liečia?

Kas klausosi mūsų giesmės nebylės?

Per miglų ir vieversių supamą lauką,

pavasariai - rudenys plaukia ir plaukia.

Jei dūstam nuo ilgesio, vejų nuplauto, -

kas, kur ir kada mūsų laukia?

            Kas laukia?