PRIE STRĖVOS

Pabudau iš gėlos kaip iš miego,

            saulės laikrodžiams mušant vidudienį.

Ir miestas, nematomas niekam,

            pasitiko - lyg praregėjimas.

Čia eglių gotiškos bonios,

            drebulių mirguliuojančios arkos

Kiekvieną rūpesčio aiženą

            tyla ir meile nugludina.

Čia tiltai beržų baltieji

            per upeles žaliavynes.

Čia atokaitoj saulės ir džiaugsmo -

            aikštės, kvepiančios, žemuoginės.        

Ir girios naktovidy -

            akivarų veidrodžiuos -

Savo dalią dviveidę išvysiu.

            Čia iš Paukščių Tako pareisiu.

Čia po tūkstantmečių sugrįšiu.

1965