Part

 1 1|           Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams, ~
 2 1|            skambina šaukdams, ~Ne! jis nor pamokint, kaip dievo
 3 1|            čiauška, ~Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.~   
 4 1|           pasirodė. ~,,Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės
 5 1|           Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."~   
 6 1|            prasikeikdams rėkė:~Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę
 7 1|           ir durnuoti pradėjo:~Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė
 8 1|     sudraskė. ~Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams ~Ir
 9 1|            ėdė. ~Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį ~Gerklę
10 1|       nušluostyt. ~Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko ~
11 1| neprivalgius? ~Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt ~
12 1|      priėmė slūžyt ~Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo, ~Ik
13 1|     surokuoti;~O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė, ~Ik jo daglą
14 1|       šokdams;~O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams! ~Kuinas
15 1|          ratą, ~O tiktai nusipelno jis sau pinigą grečną. ~Kas
16 1|     nemokino. ~,,Vaikai! - rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs ~
17 1|          pamokinkim:~Nes, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs, ~Tur
18 1|        dabinėjam;~Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint. ~
19 2|    pirmiaus išsilukštin,~Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,~
20 2|             kas tau pasidarė? ~Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti
21 2|          iš patalo kopa. ~O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,~
22 2|            dirbti. ~Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą ~
23 2|            ir viralą srebia. ~Taip jis su velniais išauštant imasi
24 2|          jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs, ~Poterių gėdis
25 2|          pasirodė.~ ,,Štai, - tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą
26 2|        pamokinsiu." ~Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko ~
27 2|    pajudint,~Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.~   
28 2|          Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;~Ir dėl
29 2|          nesulaukėm;~Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant, ~
30 2|        keikiant, ~Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot. ~Jis
31 2|         jis juos mokėdavo koliot. ~Jis nesakydavo ,,tu", bet vis
32 2|              jūsų";~Ir iškoliodams jis vis ištardavo ,,jūsų":~Nės
33 2|            reikėdavo garbint, ~Tai jis tam lietuviškai padarydavo
34 2|           baisiaus pasipurtin,~Kad jis, kardpalaikį nei pons prie
35 2|      mudraudams rėkti pagauna;~Nės jis vis kytriaus už poną nor
36 2|    išsišiepia, ~Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda? ~   Juk
37 2|          pasiliko. ~Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs ~
38 2|         nei viens nepasiūlo? ~Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį
39 2|            randi netikusį žioplį. ~Jis nekyšo tikt vis po surukusia
40 2|          Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas. ~Taigi
41 2|            puikų ~Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų, ~Kad
42 2|        baisiai buvo pririjęs, ~Kad jis naktyj, ant tamsių laukų
43 2|            paršų?" -~,,Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo
44 2|    piautuvą plaka.~Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams~
45 2|          jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtint?~   ,,
46 2|           rūp Plaučiūns - tesižino jis supelėdams.~Bėkim skubinkimės
47 3|           tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia, ~O kožna diena
48 3|   vargingai pradeda žioptert, ~Kad jis iš tamsos į svieto ritasi
49 3|            pavasario sniegas, ~Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau
50 3|     gailiuosi pasenusio kuino;~Nės jis trylika metų, man šuoliais
51 3|     kartais verkt nesiliauju. ~Nės jis trylika metų, man dešras
52 3|            Bet dar kuinpalaikį man jis niekados nenukinkė. ~Nės
53 3|          pamatydams;~Ir, kad žiemą jis ką vogt kuinus pasikinko, ~
54 3|         pasteliavęs duodu;~Ir, kad jis vartų n'išpantyts parveža
55 3|          Taip aš jam pasakiau, bet jis, beržinį nutvėręs, ~Tuo
56 3|   išgandina svietą. ~Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino, ~
57 3|           Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai! ~Tikt baisu
58 3|        Dočys nepateikia ~Ir dėl ko jis taip kasmets su spragilu
59 3|           lėbaut ką pagamintų,~Nės jis, po Mikielės tuo klojimą
60 3|           sens ir blogs pasirodo. ~Jis giedodams šiam per daug
61 4|         šaltą girę nubaidė, ~O mus jis besipurtindams į stubą suvarė ~
62 4|        žmonėms nepavydi? ~Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė? ~
63 4|         Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą, ~Kaip save patį
64 4|         pamatydami skrandą,~Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite
65 4|            bėgo. ~Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną, ~Šovė
66 4|            atvesdint urdelį davė. ~Jis didei dūsaudams provninkams
67 4|               Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,~
68 4|    amtsrots buvo paliepęs, ~Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų. ~
69 4|            soties, ~Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi, ~
70 4|    skarbais į kaminą velka. ~Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka
71 4|         grūdais nukeliavus, ~Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.~
72 4|     smarkiai mušė per ausį,~Kad ir jis penkias dienas ant patalo
73 4|            darbus ~Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi dievo.~   
74 4|            pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams? ~Dievs
75 4|       visur tave mato~Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą. ~
76 4|           Ir kožnam atlygins, kaip jis yr nusipelnęs.~   Jaugi