Part

 1 1|      širdies visos vienai dėkavojo.~Tu žmogau niekings! mokinkis
 2 1|            kakalį krankiam, ~Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus
 3 1|           dirbt pasitaisom, ~Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi
 4 1|           Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus ~Ir, kad
 5 1|           šauną garbina dainą, ~Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų
 6 1|       linksmų lakštingalų čiauški. ~Tu vargonų bei cimbolų niekini
 7 1|             nutilti, ~Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą ~
 8 1|          Jurgį!~   Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis, ~
 9 1|          jau į patalą virstam, ~Tai tu tarp kitų paukštelių nei
10 1|       kobotą mes tavo pamatom, ~Tai tu mums nei žvirblis būriškas
11 1|       žvirblis būriškas pasirodai. ~Tu sermėgų poniškų, puikiai
12 1|           dievą pradeda garbint.~   Tu, paukšteli miels! ne poniškai
13 1|           virtų valgių mūsų nenori.~Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių ~
14 1|             nuvažiuok" pasakysi.~   Tu niekings žmogau! mokinkis
15 1|        daugių daugiaus dovanojo, ~O tu dar niurni, kad, kartais
16 1|           Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo, ~Ik paskiaus
17 1|          per kiaulių jovalą laiko. ~Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli
18 1|        pamatydams, ~Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja ~Ir,
19 1|       kepurę numauja ~Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.~   
20 1|         lėlių pasidaro.~   Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto. ~
21 1|           žmogau išdykusio svieto. ~Tu su savo Ieva, sode pavasarį
22 1|        paliepė valgyt. ~Taip po tam tu, biedžiau, su Ieva, savo
23 1|         štukų padarė, ~Ik po tam iš tų lėlių pulkai prasidėjo ~
24 1|             biedną kvaršino galvą. ~Tu su savo Ieva juk dar nebuvota
25 1|             numušė brolį? ~Ak Adom! tu, peržengdams prisakymą dievo, ~
26 1|             bėdą. ~Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom, ~
27 1|      šūdvabaliai pasilinksmin. ~Juk tu jau su savo namais, kasmets
28 1|     vakmistras kone visą nulupo ~Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą
29 1|            traukeis. ~Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams, ~
30 1|             vėl jau vasara grįžta. ~Tu žioply Merčiuk! dėl ko juokies
31 1|           tur į baudžiavą rengtis? ~Tu dar nebandei, koktu, kad
32 1|     prasikeikdams iltinį griežia~   Tu nenaudėli Puky! taip jau
33 1|           nusiųs ant Kasparo rečių.~Tu kasmets juk nei razbaininks
34 1|           juos taip pagadino". ~Ak! tu neprieteliau, ką dirbi,
35 1|         dirbi, ben susipraskie, ~Ar tu jau visai padūkai taipo
36 1|           pasakydams, ~Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies. ~
37 1|           nesiranda, kad nepasėji. ~Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst
38 1|      lapienės niekini garbę. ~Todėl tu kasmets, supliurpęs visą
39 1|       išberi grūdus:~Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia. ~
40 2|        pavasario šventęs;~Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą
41 2|           koliot. ~Jis nesakydavo ,,tu", bet vis pasakydavo ,,jūsų";~
42 2|            tau daugiaus pasakysiu. ~Tu su manim žinai, kaip būrą
43 2|           nedera biedžiai. ~Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą
44 2|       įžeist negalėjai.~Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;~
45 2|          per daug užnikdavo dovyt, ~Tu kaip tėvs meilings užstot
46 2|         užsidaręs nesrebi sriubą;~O tu dar juokies, kad klapai
47 2|            poniškai pasikloniot? ~O tu dar drįsti jiems taip durnai
48 3| beklykaudams kumelės nugarą daužė. ~Tu nenaudėli, kam spardai kumelio
49 3|          vos gyvą baudžiava lupo?~O tu su pentinais jam dar daugsini
50 3|       pasišiaušys.~   Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt, ~
51 3|             ar visai nesigėdi? ~Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj
52 3|           man plaukai pasišiaušė.~O tu neprieteliau skarots, su
53 4|           būrų giria vagystę.~   Ak tu švents dieve, kokią gi gadynę
54 4|         Krizą sėdėdams, - ~Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini
55 4|            išniekini būdą;~O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį ~
56 4|    prancūzas moka prigauti. ~Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs, ~
57 4|          vogdavai uosius! ~Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;~
58 4|           pasidarė! ~Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai, ~
59 4|         reik ir atmena dievo."~   ,,Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis
60 4|          širdingai bijosi dievo.~   Tu savavalninke didpilvi, vis
61 4|        žaibuodams gandini būrą, ~Ar tu ne taip jau kaip biedžius
62 4|           nabagėlį. ~Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs, ~
63 4|      lietuvninkus išpeikt nesigėdi.~Tu prancūziškas žioply su šveisteriu
64 4|                Ai, - tarė Selmas, - tu perdaug pasakai prancūzams. ~
65 4|           Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,~Slepias ir pasislėpę
66 4|            palūkėt nepailskim.~   O tu miels dieve, tu dangiškas
67 4|    nepailskim.~   O tu miels dieve, tu dangiškas geradėji!~Tu pirm
68 4|              tu dangiškas geradėji!~Tu pirm amžių, kaip mes dar
69 4|           kad šviesą šią pamatysim.~Tu mums sąnarius ir ūmus visus
70 4|             kiekvieną reikalą mūsų.~Tu dienas verksmų bei džiaugsmų
71 4|          parūpint.~   Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti, ~
72 4|             rankelė tavo negelbės. ~Tu mus išlaikei per visą prašokusį
73 4|            per visą prašokusį metą,~Tu dar ir toliaus mus išlaikyti
74 4|         rods numanyti negalim, ~Bet tu jau žinai, kiek mums reikės,