Part

 1 1|             Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis. ~Ak šlovings
 2 1|         Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.~   Ale
 3 1|         Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.~Tu neliūbiji pyragų
 4 1|      veislę;~Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus, ~Kad dainuodama
 5 1|          valgyt;~O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin, ~
 6 1|         toktai pamatydams? ~Ar ne mūsų žiopliai taip jau šokinėdami
 7 1|         pulkai prasidėjo ~Ir kaip mūsų žiopliai tavo biedną kvaršino
 8 1|             Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti, ~Nei
 9 1|       Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;~Ale grūdelis gers
10 1|      nuogų nabagėlių? ~Ak išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai, ~
11 2|           dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin ~Ir lietuviškai
12 2|      pašaru maišo. ~Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė, ~
13 2|        tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio.~Mes silpni
14 2|      paminėdams juokias;~Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs, ~
15 2|        gromatą pono, -~Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą
16 2| atsidvėsti. ~Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti! ~Vasara,
17 2|           tavim jau ir linksmybės mūsų prapuolė! ~Ak tėtuti! tavęs
18 2|           Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;~Ir, kad
19 2|  negalėjai ~Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai. ~Taip besirūpindams
20 2|         Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis, ~Sveiks dar
21 2|     nedarytų, ~Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.~   
22 2|        gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai ~Ant česnių su
23 2|           plonį. ~Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia, ~
24 2|       tarė Selmas, - jau toktu su mūsų gadyne, ~Kaip jau šveisteris
25 2|         išsigvildyt?~O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių,~
26 2|         kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, ~Kaip lietuvninkės
27 2|          žakus prisipylė. ~O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį, ~
28 2|      riešutai gardžiausi. ~Boboms mūsų bedantėms jie taip jau nepritinka;~
29 2|            Ogi dabar kas bus, kad mūsų moterų gaujos~Su mergoms
30 2|        pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių, ~Pakulų bei linų
31 2|           visai dūšeles jau norit mūsų nudovyt? ~Kas jums rūp linai
32 2|             Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, ~Rūpindams
33 3|    pasaliais įmurusi verkia, ~Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą
34 3|           pulkais žąsyčius pavogė mūsų, - ~Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai
35 3|            Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias, ~Ypačiai
36 3|           platų;~Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.~   
37 3|         Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės ~Ant visų šelmystų
38 3|       Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,~Giesmės nobažnos
39 3|           taip jau, kaip poteriai mūsų, ~Neprieteliams tokiems
40 3|          kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"~   Taip besipasakojant
41 3|          Ir abu ben veik iš kiemo mūsų paguitų! ~Juk jau mes visi
42 3|      Žinom juk, želėk dieve, kaip mūsų gadynė ~Ašaras išverktas
43 3|          per daug dyvų, jau ausys mūsų praskudo. ~Ak, kur dingot
44 3|     nešiot nepritinka;~Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;~
45 3|   manieras mus pamokino.~   Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami
46 3|        kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę ~Su savo mokslais
47 3|          Tai visa viera baisingos mūsų gadynės. ~Ak, katrul jau
48 3|    gadynės. ~Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!~   Mes
49 3|          kad jau randasi gruodas,~Mūsų rūpesčiams vierniems pasiliecavodams~
50 3|       pasiliecavodams~Ir į saujas mūsų žiūrėdams, pašaro laukia.~
51 4|          dar mus pačius su gimine mūsų, ~Moteres ir vaikus vilkai
52 4|      tamsoj pasikėlęs, ~Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras, ~
53 4|               Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą ~Pernai neprietelius
54 4|          širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams, ~Kožną vis lietuviškai
55 4|         Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius? ~Tarp lietuvninkų
56 4|         viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne, ~Kad savavalninkai,
57 4|              Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė! ~Kožnas
58 4|        žėlėk dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks ~Numirdams nuoglai
59 4|       šypsos. ~Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną ~Ir
60 4|          jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?~Ar negalėjot
61 4|      nereik tuojaus nusimint, kad mūsų zopostas ~Ant laukų menks
62 4|        kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!~Rudenis ir žiema
63 4|     sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.~Tu dienas verksmų bei džiaugsmų
64 4|      dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei~Irgi nulėmei jau
65 4|      bėdos ~Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.~Taip,
66 4|      Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,~Ik zopostėliui
67 4|         prisiartina miela~Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada
68 4|          be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti, ~Nieks negal mums
69 4|          mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai? ~Ar kad, sėtuves
70 4|          toliaus už kožną reikalą mūsų ~Rūpink tėviškai, kad vėl