Part

 1 1|    sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs, ~Ir vaikai be
 2 1|     dievą ~Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo. ~Ak! kiek
 3 1|          ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs ~Bei besikloniodams
 4 1|          nusitiko.~   Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda
 5 1|     gėdos.~Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė, ~
 6 2| biedniems pasidaro.~   Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami
 7 2|          pono, -~Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia ~
 8 2|        valdė,~Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams, ~
 9 2|     paminėdami verktų. ~Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime
10 2|         Kad jis, kardpalaikį nei pons prie šalies prikabinęs,~
11 2|          negalėsit. ~Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis, ~
12 2|          vaidytis užsimiršo;~Bet pons vakmistras, tuojaus beržinį
13 2|              Taip mus atsiųsdams pons amstrots mūs maloningas ~
14 3|       Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs ~Vis šventus ir
15 3|   šelmystų jau visai pasileido. ~Pons ir tarnas jo peklon tikt
16 3|          įtiktų, niekina dievą. ~Pons apjekėlis, velniop šuoliais
17 3|         gemam, ~Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai, ~
18 3|        padonai;~Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas, ~
19 3|          iš papo moterų surbia. ~Pons šilkuos, o būrs šiauduos
20 3|   padarynes ar negelį grėbliui. ~Pons didžios giminės, tarp būrų
21 3|           Žinom juk, kaip kožnas pons su savo namiškiais, ~Rudenyj
22 3|      štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs ~Irgi nesvietiškai
23 3|         jau kone visą prakeikė. ~Pons iškoliodams kasdien mane
24 3|     paiką kumelį laiko.~Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,~
25 3|      ausį!~Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?"~Aš,
26 3|          girdavo klapai. ~Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė
27 3|       visi jau juokiasi bloznui;~Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių
28 3|     šventųjų prarakų žodžiai,~Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių
29 4|   tamsybės jau apjekino svietą! ~Pons ir tarnas jo peklon tikt
30 4|     žėlėk dieve, nusitikus, ~Tuo pons amtsrots su tarnais visais
31 4|       iškadą padaro. ~Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs
32 4|      greitai. ~Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs, ~
33 4|         užsidegęs, ~Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs ~
34 4|      kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo, ~Mislyt tur, kad
35 4|    pasidarė, ~Kaip, žėlėk dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks ~
36 4|        Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams~