Part

  1 1|     gyvendams peržiemavojo ~Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, ~
  2 1|         Bet ir mitins jau šeimyną savo pabudint~Ir prie darbo siųst
  3 1|        vėl išlindusi rados ~Ir su savo snapu meilingą sveikino
  4 1| pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.~   Krūmus ir girias
  5 1|   pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo. ~Gervins ik debesių juodų
  6 1|         Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs. ~Todėl ji
  7 1|       pasislėpusi lindai ~Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama
  8 1|     linksmi pavasarį švenčiam ~Ir savo darbus ant laukų jau dirbt
  9 1|           pasitaisom, ~Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį, ~
 10 1|           didei slapais su pasaka savo?~Juk sviets visas, ar būt
 11 1|        nutilti, ~Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą ~Ir kinkyt,
 12 1|           dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką. ~O kad kartais
 13 1|      Krizas, į vyžas įsinėręs ~Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs, ~
 14 1|      viešėt užsimovęs, ~Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, ~
 15 1|       čiauška, ~Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.~   
 16 1|        Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi ~Ir ,,Jurgut,
 17 1|          tyrinėjant, ~Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs ~
 18 1|        sutvėrimų leido ~Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė;~
 19 1|        gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą. ~Vanags,
 20 1|       užpernai taip prisiėdęs ~Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami
 21 1|     nuplėšė ~Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė. ~Bet
 22 1|         Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo ~Ir naujienas tas
 23 1|            rymodams ant stripinio savo, - ~Vis niekai, kad tūls
 24 1|        mokinkis kakalį šildyt ~Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt. ~
 25 1|        Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.~Poniški
 26 1|        šokinėdami daro?~   Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu
 27 1|          žinai, kaip būrai veislę savo kavoja.~Ale žiuponės savo
 28 1|         savo kavoja.~Ale žiuponės savo lėles, margai dabinėtas,~
 29 1|     grįžtant. ~Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo, ~Ir kaip
 30 1|           vargų bei strokų tėvams savo padarėm, ~Ik bėginėt išmokom
 31 1|          išdykusio svieto. ~Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams ~
 32 1|        tam tu, biedžiau, su Ieva, savo mote, ~Išrėdyts su kailiais
 33 1|     biedną kvaršino galvą. ~Tu su savo Ieva juk dar nebuvota bandę, ~
 34 1|         pamaži nuolatai nusitvert savo darbus ~Ir nepabūkim, kad
 35 1|   smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą ~Per kiemus pamaži
 36 1|         Ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!~   Tėvs mano
 37 1|  atšokdama kartą." ~Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau ~
 38 1|      pasilinksmin. ~Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams, ~
 39 1|        namą visą suėdei;~O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?~   
 40 1|           pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs, ~Su darbais ir
 41 1|          Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą: ~Nes be
 42 1|           nutverkim jau kiekviens savo jautį ~Ir išrėdę jį kaip
 43 1|           jautis vilkt turėtumbei savo žagrę.~Taigi, žmogau, dėkavok
 44 1|            dėkavok už tai kasdien savo dievui,~Kad tavo laukis
 45 1|      reikalo mušdams, ~Su glūpais savo jaučiais į galvijį pavirsi. ~
 46 1|           kramtom ~Ir iš klano su savo jaučiais vandenį surbiam, ~
 47 1|            Juk viens miers, kaipo savo blogą sotini skilvį, ~Kad
 48 1|        Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį, ~Ik ruduo po tam
 49 1|         laukan. ~Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę ~
 50 1|           kožna diena, nusikandus savo dalyką, ~Dar ir sekančiai
 51 1|           nusipelnėm ~Ir zopostui savo namams kampe pakavojom, ~
 52 1|       Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą, ~Kad prieš Mertyną
 53 1|           Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia? ~Ar ne gražu
 54 2|        trūsinėjęs bei prisivargęs~Savo prastus valgius vis su pasimėgimu
 55 2|      kopti paliovė ~Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą, ~
 56 2|           penisi patys ~Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi. ~
 57 2|           Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.~Taip, iš viso
 58 2|     būrvaikis bėginėdams, ~Jaunas savo dienas glūpai gaišindami
 59 2|         kopa. ~O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,~Su
 60 2|      valgant jis paskui, taip jau savo stalą ~Su tokioms žegnonėms
 61 2| rėplinėdams, ~Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,~Tai
 62 2|     būrams, ~Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą. ~Aš,
 63 2|         pulkais susirinko. ~Viens savo kablį, o kitsai naujintelę
 64 2|      niekint? ~O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia, ~
 65 2|        Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmint, ~Kad jam
 66 2|    pasiliko. ~Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs ~Ir
 67 2|       reiks pasipurtint,~Ik visur savo būriškus atliksime darbus.~
 68 2|      nesigėdi. ~Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė.~   
 69 2|           duodami valgyt, ~Didelį savo namams visiems padarydavo
 70 2|       kone penkiasdešimts metų šį savo namą ~Viežlybai valdydams
 71 2|     kaipgi galiu mokėt, kas reik, savo ponams, ~Kad nelaba šeimyna
 72 2|       daugsyk didei pasipūtęs ~Ir savo darbus bei nešvankų madarą
 73 2|        pradėjo ~Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.~Daugel
 74 2|    putpela šaukė. ~Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo ~
 75 2|        nedėlių vos parsibastė ~Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda
 76 2|           vaikpalaikiai Plaučiūno savo tėtačiui ~Garbę su šiaudų
 77 2|      vaidą visą nutildė.~O po tam savo namą jau viernai čestavojęs~
 78 2|  lietuvninkai dar buvo pagonai~Ir savo dievaičius iš strampų sau
 79 2|      Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.~   O jūs vyrai!
 80 2|     bėginėjant ir trūsinėjant ~Su savo dangiškais sargais kribždėti
 81 3|          kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;~O šešėliai
 82 3|         tam lakstydama juokės ~Ir savo peną be momos skraidydama
 83 3|        vilkų nusigando, ~O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;~
 84 3|         Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, ~Jūs kvietkelės
 85 3|          kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!~Vei ką sodai
 86 3|            Ypačiai iš visų Enskys savo šimelį prausė ~Ir, balnodams
 87 3|        žirgelio nugarą visą, ~Tuo savo kulšis su nauju diržu surakino ~
 88 3|           pasveikino kožną ~Ir, į savo namelį viežlybai suvadinęs, ~
 89 3|          visokių sunešė plyckų~Ir savo sukviestus svetelius taipo
 90 3|      stalą jau susisėdus, ~Krizas savo svečius meilingai ragino
 91 3|          daug pamelavo, ~O Enskys savo poniškus išgarbino jaučius, ~
 92 3|        kaimyniškai pavapėjo.~Dakė savo žąsis ir Jekė dideles antis~
 93 3|           špielmonai susibėgo ~Ir savo būriškus ant šokio skambino
 94 3|       didelio stroko ~Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;~
 95 3|             Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs ~Ir
 96 3|  pasiritęs aviną smaugia.~Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,~
 97 3|   nečėdykim mušt, piaut ir skerst savo valgį. ~Vaike, numušk drąsa
 98 3|        pustelninkai, ar tam dievs savo gėrybes ~Mums kasdien ir
 99 3|          juk, kaip kožnas pons su savo namiškiais, ~Rudenyj duonos
100 3|        nusigandęs, ~Jau kur galvą savo nukist visai nežinojau,~
101 3| pamatydams,~Su dūsavimais išvystu savo senystę.~O kad rudenyj per
102 3|         ir aš nesigėdėjau ištiest savo ranką, ~Ale ne sau vogiau,
103 3|        būrų tūls išsiranda,~Kurs, savo lašinius ir zopostą visą
104 3|         Tam kieme, brolau, kur aš savo šutinu puodą, ~Du tikru
105 3|         kiaulės daglos su daglais savo paršais,~Lyg kad skerdė
106 3|        rudenį riebų ~Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą. ~
107 3|           Lauras, Bleberio dėdė, ~Savo bėdas ir išgąsčius mums
108 3|      šaltų klydinėdami slapos~Ar, savo klumokus pasidarę, ubagais
109 3|           valgė,~Kad jisai dėl to savo kreivą vargina skūnę, ~Kad
110 3|           bengi paliauk su pasaka savo!~Jau per daug dyvų, jau
111 3|    biednais nabagėliais, ~Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai ~
112 3|        juodu pradeda zaunyt.~Ans, savo vaikinius kaip drimelius
113 3|         mandagiai elgias, ~Bet ir savo namus kaip reik pridabodami
114 3|       razbaininks mūsų gadynę ~Su savo mokslais velniškais sudūkina
115 3|    prancūzas ~Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot ~
116 4|         kaipo barzdoti pušynai~Su savo kuodais garbanotais visur
117 4|    nusigąsta, ~Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint ~
118 4|        šelmystes pasižįsta ~Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro. ~
119 4|    Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą, ~Kaip save patį čėdydams,
120 4|        paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs, ~Varnų mušt tuojaus
121 4|           aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę, ~Varnų ben kelias
122 4|       taip reikia padonams ponams savo paslūžyt ~Ir atlikt viernai,
123 4|       vargdienių nugarą lupdams, ~Savo malonę dar iškelt ir girt
124 4|          Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo. ~Ak, kaip
125 4|         valdydami svietą, ~Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena
126 4|      pasipūtusiu šūtyt ~Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."~   
127 4|       viežlybai kaip reik atliekt savo darbus ~Ir labiaus, kad
128 4|        Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams, ~Kad n'įžeistumbei
129 4|      žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.~Mes lietuvninkai
130 4|        krimst į gomurį traukia~Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami
131 4|          kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,~Su pasimėgimu
132 4|      Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą,~Tai jau ne miera
133 4|      Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais~Ir kas dar daugiaus
134 4|           Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;~Nės dosningas
135 4|           pamaži, lėles ir žirgus savo pametę, ~Iš bėdos pelnytis
136 4|            Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.~Ar
137 4|        pumpurs jo prasilukštin~Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.~
138 4|        Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėms!~O ir jūs paukšteliai
139 4|          kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,~Jūs neprivalėt
140 4|         maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit, ~Ir nei art,
141 4|       padėjimu dievo ~Skubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;~