Part

 1 1|             uodai su kaimene blusų ~Mus jau vargint vėl pulkais
 2 1|        pulko ~Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;~Ne! ne
 3 1|           tokius:~,,Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina
 4 1|       patalo kopam, ~Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis. ~
 5 1|            tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai, ~Bet taip jau,
 6 1|           dainavimų garsais ~Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini
 7 1|       poniškai prisivalgai. ~Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau
 8 1|            negimusią veislę;~Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus, ~
 9 1|        žolelę. ~Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę, ~Kūdą
10 1|          Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams ~Irgi bičiulių
11 1|         toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, ~Kaip žmogus tūls
12 1|          tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..." ~Taip ištarusi,
13 1|             susibėga ~Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja. ~Ale
14 1|         margą. ~Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt, ~Kad
15 1|        darganas ūžiant ~Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandins! ~
16 1|           kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus, ~Ir kad vis miegot
17 1|          puodą: ~Nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo, ~O tingėdami
18 1|               Andai vakmistras, pas mus skvieruot atsibastęs, ~Klausė
19 1|          Daug įsitėmijau, kaip daro mūs gaspadinės, ~Kad žiemos
20 2|           dvaruose prisistena, ~Kad mus atlankyt pamaži vėl vasara
21 2|            Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė. ~Ką
22 2|                Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia ~
23 2|          pažiūrėjai;~Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt, ~
24 2|             čėsas, ~Ir laukų darbai mus į laukus suvadino, ~Štai
25 2|             dirbom,~Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką. ~
26 2|      viežlybumą pražaidė.~   Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus, ~
27 2|            išpeikt nesibijo. ~Tėvai mūs kytri, kisielių virdami
28 2|         pasileidot? ~Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim? ~
29 2|         vasara baigias,~O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt.~
30 2|            geradėjas, ~Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo,~
31 2|       geradėjas, ~Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo,~Ir
32 2|     zopostas, ~Kaip saulelė vėl pas mus atgrįžti pradėjo ~Ir mes
33 2|            Buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę.~O štai! kaip
34 2|           su sauja galėsit.~   Taip mus atsiųsdams pons amstrots
35 2|            atsiųsdams pons amstrots mūs maloningas ~Mums jūsų mylistą
36 3|      GĖRYBĖS ~ ~Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas~Irgi palikusi
37 3|       atstodama ritas~Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.~
38 3|             teška. ~Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė ~
39 3|         valgė, ~Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis. ~Taip
40 3|        susiglamžė. ~Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, ~
41 3|          pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.~Kukoriai valgius
42 3|             gėdą padaro. ~Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, ~
43 3|              kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų ~Ir abu ben veik
44 3|            prancūzai jau po tam pas mus susibastė~Ir prancūziškas
45 3|            Ir prancūziškas manieras mus pamokino.~   Tėvai mūsų
46 3|      bedieviams~Ir n'atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai ~Šypsos
47 3|      trauktis~Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.~Ak, jau
48 4|             šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint. ~Vei kaip
49 4|           Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai. ~Kožnas
50 4|        pasidarė, ~Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai. ~
51 4|            į šaltą girę nubaidė, ~O mus jis besipurtindams į stubą
52 4|        išgandina šalčiai. ~Mes, kad mus žiemys per daug užkibina
53 4|             kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt, ~Štai tuojaus
54 4|             neteksim, ~O po tam dar mus pačius su gimine mūsų, ~
55 4|               Ak dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai ~Su viernais
56 4|            Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;~O dėl ko
57 4|         niekados nenutvėrė. ~O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda
58 4|            daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,~Iš visų kampų
59 4|            Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti, ~Bet ir daug
60 4|    pažiūrėti, ~Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;~Taip kad
61 4|      kalbėdami valgo ~Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; ~
62 4|     pasielkim, ~Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės. ~Juk
63 4|             Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę, ~Kas
64 4|          dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,~Krizo kelnores
65 4|        nusišaudau. ~Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, ~
66 4|            Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams, ~
67 4|        pasidarė! ~Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai, ~Kad
68 4|        barėm!~   Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi ~Būrą,
69 4|              Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, ~Algą
70 4| nesvietiškai vaitodami kauksim,~Tur mūs akys iškirmyt ir kūns nusidovyt.~
71 4|             Tikt girdėkit, kaip ant mūs jau barasi moters,~O vaikai
72 4|           avys~Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.~Jau pargrįžtam
73 4|             lietuviškų prisiėdę ~Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę, ~
74 4|             vargint,~Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?~
75 4|       traukia~Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.~Ak kad
76 4|              Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo. ~Taigi
77 4|            vėl atkopdama saulė,~Kad mus sviete dievs laikys, toliaus
78 4|            Jau nusidovijo, biedžius mus raudinę tankiai.~   Ak niekingi
79 4|             Ar kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,~Jūs
80 4|            neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę, ~Kaip maitinsitės
81 4|           negalim. ~Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos ~
82 4|          rankelė tavo negelbės. ~Tu mus išlaikei per visą prašokusį
83 4|             metą,~Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.~Ką mums