VASAROS DARBAI

   ,,Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;

Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;

Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;

Sveiks, dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių

Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink.

Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin

Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.

Tam dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,

Ogi, pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą."

Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams

Ir, kas reik atlikt, pamokindams sveikino Pričkus.

   Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana dievo.

Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs

Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,

O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs dievui

Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, -

Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,

Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!

Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą

Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,

Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,

Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!

Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę

Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus!

O nei grašio sau, kad reik, išimti nedrįsta,

Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia

Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.

   Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai

Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;

Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.

Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,

Kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias.

Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra piaujas;

O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.

Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?

Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?

Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus  

Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.

O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,

Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,

Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.

O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį

Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,

Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.

   ,,Rods, - tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, -

Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiam

Ir visi drūti pargrįžtant vasarą matom.

Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė

Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,

Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.

Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.

O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynė

Ir, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,

Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.

   Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė.

Ką gegužė pakukavo, ką lakštingala suokė

Ir ką vieversiai poroms lakstydami žaidė, -

Tai jau baigias vis ar jau visai pasiliovė.

Daug gyvų daiktų, kurie lizde prasidėjo,

Tėvą su moma prastoję penisi patys

Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi.

Taip trumpam čėse nei naujas sviets pasidarė.

   Tokius aš dyvus kaip sens žmogus pamatydams

Irgi dūsaudams iš širdies, tuo šūkteriu graudžiai:

Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio.

Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,

Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro.

   Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami biedžiai,

Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom.

O paskui, kad čėsas jau žydėti pareina,

Štai viens kaip ponatis poniškai šokinėdams,

O kits būriškai kaip būrvaikis bėginėdams,

Jaunas savo dienas glūpai gaišindami lošta.

Bet štai! kad ūsai pirmi jau pradeda želti,

Ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti,

Ai! kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims.

O kieksyk, linksmai šokinėjant ir besispardant,

Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia

Ar su karštlige dar tikt macką pasuka biedžių.

Bet ir klapams, ir mergoms ji gatavą dalgį

Aštrina vis ir, jauno jų n'atbodama veido,

Kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės

Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta.

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis

Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms."

   Taip besipasakojant, štai vakmistras pasirodė

Ir besispardydams taip baisiai keikti pagavo,   -

Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.

,,Kad perkūns, kad velnias!" Ai žmogau, pasimislyk!

Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižojęs?

Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?

Neprieteliau! kam plėšais taip, kas tau pasidarė?

Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo,

Kad visoki paukščiai po dangum nusigando.

Syveida kytra nulenkus uodegą bėgo;

O sturluks, ausis iškėlęs irgi drebėdams,

Į arčiausius krūmus vos nusikakino slėptis.

Bet ir rupuižės, ir varlės taip nusigando,

Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko.

Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms

Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo;

O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.

Taip, ar girdit, taip tas neprietelius prasikeikė.

   ,,Ak! - tarė Selmas, - jau per daug yr sviete bedievių,

Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja.

Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,

Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams,

Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.

O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,

Su visais velniais šeimyną ragina dirbti.

Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą

Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,

Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.

Taip jis su velniais išauštant imasi darbus;

Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia.

   Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia,

Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs,

Poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias;

Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs,

Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja.

Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams

Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams,

Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,

Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia;

O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro."

   Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys,

Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems pasirodė.

 ,,Štai, - tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą pono, -

Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia

Ir iš staldų jo išgramdyt mėžinį liepia.

Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas

Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.

Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,

Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.

Aš, kad dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,

Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosiu,

Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokinsiu."

Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko

Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,

Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.

   O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,

Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.

Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę

Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.

Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,

O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,

Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;

O bernai visi, naujas vyžas nusipynę

Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,

Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko.

Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.

Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka

Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,

Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.

   Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.

Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,

Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,

Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.

Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų

Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.

Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!

Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;

Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.

Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,

Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;

Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.

Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;

Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.

Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;

Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,

Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.

Jis nesakydavo ,,tu", bet vis pasakydavo ,,jūsų";

Ir iškoliodams jis vis ištardavo ,,jūsų":

Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.

O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbint,

Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.

   Ale dabok, brolau! aš tau daugiaus pasakysiu.

Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia,

Ir kaip biedžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,

Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti.

Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti!

Vasara, juk žinai, kasmets tikt vos pasirodo,

Štai kiekviens žioplys jau būrą pradeda stumdyt.

Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią,

Kaip gaidys vištas guiniodams, gandina žmones;

Ale jo tarnas Diksas dar baisiaus pasipurtin,

Kad jis, kardpalaikį nei pons prie šalies prikabinęs,

Tarp baudžiauninkų mudraudams rėkti pagauna;

Nės jis vis kytriaus už poną nor padaryti

Ir aukščiaus už jį, tikt mislyk, veržiasi sėstis.

Ar tai švankus darbs, ar reik taip viešpatį niekint?

O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia,

Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda?

   Juk žinai, brolau, koktu, kad svilina saulė

Ir kad, prakaitui srovėms per nugarą teškant,

Jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis;

Rods ir jam perlenkio reik kasdien pasitiešyt.

Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmint,

Kad jam plutos tikt ir kėžas vos pasiliko.

Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs

Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia.

O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasiūlo?

Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs,

Ištisas ir didei dūsaudams vandenį laka,

Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja;

O štai Diksas su lazda dar muša nabagą.

   Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?

Ak, su tavim jau ir linksmybės mūsų prapuolė!

Ak tėtuti! tavęs kasdien kiekviens paminėdams

Ir dūsaudams, taip nesvietiškai nusiverkia,

Kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo;

O kiti dėl to, veik proto viso netekę,

Baudžiavą, kaip jiems reik, atlikt jau nedera biedžiai.

Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą guidams,

Ne tingėt, bet dirbt liepei, kaip puolasi būrams:

Nėsa karališkas provas ir visą rabatą

Kožnas tur, kaip tarnui reik, viernai pasisavint.

Ale nesvietiškai būrus įžeist negalėjai.

Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;

Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt,

Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.

Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,

Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,

Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;

Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai

Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.

Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,

Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;

Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,

Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką.

Ak pon amtsrot miels! dėl ko mums numirei pernai?

   ,,Stui, - tarė Prickus, - jau ben sykį paliaukite zaunyt

Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo.

Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;

O paskui akli bei proto viso netekę

Nei vaikus augint, nei darbus dirbt negalėsit.

Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis,

Sveiks dar irgi pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams,

Ašarų mums per daug ir raudą didę padarė.

Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau

Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau.

Ei kieksyk! deivių baukštints iš patalo šokau,

Kad man jos tamsoj su ragais margais pasirodė

Irgi praryt mano dūšią vis į patalą siekė;

Todėl iš bėdos nusipirkęs didelę pūčką

Irgi paprovijęs ją po galvų pasidėjau.

Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės,

Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau.

   Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų

Su naujienoms žiurkių bei nuplikusių žvirbliu

Ir kas dar daugiaus tokių dyvų pasidarė -

Vislab ant laktos, kur vištos tupi, padėję,

Skubinkimės pirmiaus iš staldų mėžinį kraustyt,

O paskui, kas dar daugiaus tokių dovanėlių

Ten ar čia bus sudrėbta, viernai pavalykim.

Kam juokies, žioply! girdėdams mandagų žodį?

 Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,

Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,

Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.

Kam nesisūdęs ir n'užsidaręs nesrebi sriubą;

O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso

Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;

O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.

   Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams

Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,

Lygiai kad toksai.be būrų gal įsiremti

Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.

Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų

Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.

Taigi nebokite, klapai! kad, išmėždami šūdus,

Kartais dėl visokių kvapų turite čiaudyt

Ir kad jūs stalde daugsyk klampodami stenat.

Rods darbelio jūsų ponačių lepusi nosis

Baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias;

Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji nusilenktų,

Kad barščius nedarytus ir prisvilusią gručę

Taip, kaip biedžiai mes, kasdien į vėdarą kištų

Ir su mumis drauge prisivargt į baudžiavą suktųs."

   Pričkau! ką kalbi? ar ponams taip pasakysi?

Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs,

Tur kepurę nuvožt ir poniškai pasikloniot?

O tu dar drįsti jiems taip durnai pasitursint?

Ar nebijais, kad jie dėl to tau sprandą nusuktų

Argi nutvėrę prie plaukų stalde pakabintų?

Sviete rods visur randi netikusį žioplį.

Jis nekyšo tikt vis po surukusia skranda;

Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas.

Taigi nedyvykis, kad kartais drimelį puikų

Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų,

Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.

   Jaugi gana šiamsyk stalde pas mėžinį šūtyt;

Dar ir pievoms reiks, ir dirvoms ką pasakyti.

Vaikai, skubinkitės, ant vakars jau prisiartin;

O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt.

Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia?

Ak ir čėsas bus; Joninių didelę šventę,

Kaip kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim;

O n'ilgai po to laukų trūsus nusitversim.

,,Ak! - tarė Krizas, - rods dar daug mums reiks pasipurtint,

Ik visur savo būriškus atliksime darbus.

Ale, žėlėk dieve, kaip gal vargings gaspadorius

Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.

Aš, girdėk, brolau! šią kiaušę žilą sulaukęs

Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs,

Daug dyvų ir daug naujienų tau pasakysiu.

Tėvs mano Krizas numirdams mane mažą paliko;

O našlė moma maitintis ubagais ėjo;

Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui,

Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko.

Taip aš, valandą viernai jo kaimenę ganęs

Ir dėl smarvių bei biaurybių daug prisivargęs,

Jau po tam akėt ir žagrę sekt panorėjau.

Nės aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau,

O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau;

Todėl padarynes visokias vos pažiūrėjau,

Štai jau, mislyk tikt, jas taip išdrožti mokėjau,

Kad tūls bernas sens dėl to didei nusigando

Ir besigėdėdams saugojos man pasirodyt.

   Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda,

Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams;

O štai dar algos tokie daug dolerių tyko

Ir vis pasėlio daugiaus išveržt nesigėdi.

Ak! kur dingo Prūsuose barzdota gadynė,

Kaip slūžauninks dar už menką pinigą klausė.

   Aš, dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams,

Daugsyk dyvijaus, kad koks turtings gaspadorius,

Su bernais kasmets suderėdams, dolerį siūlė;

O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas

Kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo;

O kad kelnes jiems ir dvi vyži pažadėjo,

Štai jie dar už garbę tą didei dėkavojo.

Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė

Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,

Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto;

Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų,

O mergaitės krosytų marginių nekenčia.

Klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais,

O nenaudėlės mergaitės su kedelačiais,

Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.

Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė.

   Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus,

Tūls išdykėlis nenauds išpeikt nesibijo.

Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų

Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt,

Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą.

O kad šiupinį kartais jiems išvirdavo tirštą

Ir lašinių kokį šmotelį duodavo priedams,

Ak! kaip girdavo sotinti bernai gaspadorių.

Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiodams

Ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą.

   Tikt girdėk, brolau! kaip man biednam pasidarė.

Aš, kone penkiasdešimts metų šį savo namą

Viežlybai valdydams ir niekados nepateikdams,

Ponams taip, kaip būrams, vis įtikti mokėjau;

Tikt šeimynai ant garbės padaryt negalėjau.

Man šykštums klasta, kad šutinu didelį puodą;

O kad reik padalyt, šmotus vis kyšteriu riebius.

Todėl vos dyvai, kad kartais mezliavą mielą

Užmokėt n'įmanau ir amtmons išbara visą

Ar nesvietiškai supykęs muša per ausį;

O štai man daugsyk dėl čyžės taip pasidarė.

   Bet ak! kaipgi galiu mokėt, kas reik, savo ponams,

Kad nelaba šeimyna jau mane visą suėdė?

Ak! man biedžiui jau beveik reiks ubagais eiti.

Karvių bei avių, bei jaučių didelį pulką,

O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau,

Kad jau vos žinojau, kur skūras pakabinti.

Tikt užvakar dar priėsdint pamušiau bulių,

Nuo kurio ik dienai šiai (tikt gėda sakyti)

Vosgi ragai su kaulais ir skūra pasiliko.  

O štai, vemdami dar, veršienos jau prasimanė

Ir didei mane gvoltija, kad aš paskutinį

Ir vienturtį veršį jiems mėsinėt pažadėčiau.

   Bet ir dėl algos taip jau kasmets pasidaro.

Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti

Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)

Kaip biaurėstis koks kasnakts į patalą meža

Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;

O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,

Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi.

O ir tarp bernų taip jau tūls valkata randas,

Kurs akėčias ir kas žagrei reik nepažįsta

Ir prie ragų kumpų nutvert margiuką nedrįsta.

O kad mūdraudams koks bulius pradeda baubti,

Tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos;

O štai toks žioplys, daugsyk didei pasipūtęs

Ir savo darbus bei nešvankų madarą girdams,

Raukos dar, kad jam algos, kiek nor, nežadėjai.

Tikt bandyk ir siūlyk jam, kepurę nuėmęs,

Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt,

O paskui girdėk, kaip bloznas toks įsirėmęs

Dar ir pasėlio brangaus išveržt nesigėdės.

   Bet, kad dirbt ką reik, visur dyvai pasidaro.

Vagys vos mėsos grečnos gardžiai prisiėdė

Ir saldžių koštuvių vos dosniai prisigėrė,

Štai jau vieną ten, o kitą ten pamatysi

Kniūpsčius už tvoros ar po pašiūre betimsant.

Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano,

Kad visur ieškodams juos atrast negalėsi.

Šauk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą:

Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę?

Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.

Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,

Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;

O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot?

Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim?

Ale nelauk, kad jie kampe, girdėdami balsą,

Tuo kaip reikia pašoks ar veik atsilieps gaspadoriui.

Ak! nemislyk taip! kampe dar juokiasi smirdai;

Ar, kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras.

 O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso.

Juk žinai, brolau! kaip pernai valkata Slunkius,

Jomarke brangvyno stuopą visą nurijęs,

Man iš papykio kone visą nupešė kiaušę.

O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs,

Su kitais draugais pasiritę nugarą skalbė,

Taip kad man kelias nedėlias sirgti reikėjo.

Tai margi daiktai! kad jau plaukai pasišiaušia."

   Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,

Ir visur rėksmai ,,šok, kirsk, grėbk, krauk" pasidarė.

Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,

Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.

Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,

Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.

Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė

Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,

Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo

Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.

Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,

O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.

Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,

Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;

Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.

   Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai

Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,

Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams,

Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė

Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.

Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,

Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo,

Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.

Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo

Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;

Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,

Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.

   Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs

Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,

Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.

O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams

Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,

Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;

Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,

Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė

Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)

Šnypšdams ir rėplinėdams vis su piautuvu kirto;

Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,

Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.

   Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,

 Iš rugių kiaules guiniodams, man pasirodė.

,,Kas tai? - klausiau jį, - kieno ta dvylika paršų?" -

,,Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;

O rugiai Plaučiūno, kurs ant! piautuvą plaka.

Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams

Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena."

Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin

Ir nei utėlė kraujų prisisiurbusi slenka,

Ką jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtint?

   ,,Ak, - tarė Paikžentis, mokinto Bleberio bernas, -

 Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai

Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja

Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro;

Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi;

Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai,

Ir kad vis kytrums, ką jie pliuškėdami plūsta.

Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę

Kabiar ir varles visokias svetimas ėda;

O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę,

Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna.

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt

Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna."

   ,,Eik, nezaunyk taip", aš, jam drąsa pasakydams,

Dyvijaus jo kalbai, tuo nuo jo nusigręžęs.

Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano

Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės

Tikt biauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti;

Bet, kas taip šveplen, tas būrą dar nepažįsta.

Vierykit tikt man, kad tūls vyžas užsimovęs,

Su protu daugsyk apgauna didelį poną;

Tikt nedrįsta biedžius vis kaip reik pasakyti.

   Taip bedūmojant man, štai vėl niūkims pasidarė.

Rodės man išties, kad jaučių kaimenė bliovė,

O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį.

Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia,

Kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję,

,,Plonį nešam!" būriškai šokinėdami suokia.

Taip ir vaikpalaikiai Plaučiūno savo tėtačiui

Garbę su šiaudų kūliu padarydami rėkė;

Nės grūdelius lauke jau vėjai buvo nudaužę,

Taip kad tikt šiaudai į mėšlą mest pasiliko;

O štai dar raspustą jie padaryt prasimanė.

Merčius su Lauru mergas į vandenį vilko;

O Pakulienė su Lauriene tuo pasitiešyt

Vyrus ir vaikus su pilna milžtuve plovė.

Taip besidarkant jiems ir kiauliškai besimaudant,

Barnys su nesvietiškais vaidais pasikėlė.

Lauras, jau per daug mirkyts, tuo piną pagavo;

O Laurienė su Pakuliene lopetas ėmės.

Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučiūns pasirodė

Ir, grečnus lašinių šmotus kožnam padalydams,

Papykius durnus ir vaidą visą nutildė.

O po tam savo namą jau viernai čestavojęs

Ir kaimynus iš visų kampų suvadinęs,

Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo,

Kad jau su visais svečiais po suolu nupuolė.

   ,,Ak! - tarė Selmas, - jau toktu su mūsų gadyne,

Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo.

Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė,

Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia;

O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias.

Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai

Ir savo dievaičius iš strampų sau pasidarę

Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė,

Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažindami dievą,

Daug nešvankių ir durnų daiktų prasimanė.

Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai,

Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim,

Kad ir vokiečiai glupoki tur nusidyvyt."

   Selmui taip besiraukant, štai pakamorė suriko:

,,Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,

Ir stulpai saulelės ant debesių prasiplatin.

Ką mums rūp Plaučiūns - tesižino jis supelėdams.

Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.

Ant! jau baltuoja laukai, ir vasara baigias,

O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt.

Pupos pernokusios, o žirniai jau susiraukia,

Ir iš ankščių jų byrėt jau pradeda vaisius.

Ar ne grieks, žmogau! kad dievo tos dovanėlės,

Dėl kurių besidovydams taip daug trūsinėjai,

Argi ne grieks, kad jos ant lauko tur išsigvildyt?

O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių,

Žiemą su vaikais užsigeisim šiupinio valgyt?

Avižas ir miežius taip jau kone sulesė paukščiai;

O kas liko dar, jau kiaulės sau pasisavin.

Taigi dabar glūpai kisielių visą pražaidėm,

O kruštinių bei kruopelių vos paragausim.

Ar ne gerai mokinau nuolatai suvalyt vasaroją;

Bet jūs nei užkurtę man klausyt nenorėjot.

Taipgi dabar kisieliaus jau ir šiupinio gloda.

O ką veiksim, kad mums reiks į baudžiavą trauktis

Ar žiemos čėse su pradais akselį provyt?

Patys į laukus tuščias kašeles nusinešim;

O galvijams vargstantiems, neturėdami pradų,

Iš bėdos pietums nedarytą pašarą duosim.

   O jūs moters, ar ir jūs taip jau pasileidot?

Kam linų raut ir kaip reik iškaršt nesirengiat?

Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės

Iškarštus linus į lauką jau nugabena

Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?

Moters! jūs lietuvninkės, ar jau nesigėdit,

Ar nesigėdit, kad jums vokiškos moteriškės

Su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro?

O kas bus, kad čėsas verpt ir aust prisiartins,

O lineliai jūs ant lauko bus pasilikę? 

Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,

Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.

O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,

Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.

   O jūs vyrai! kam gi nenaudėlių moteriškių

Ir išdykėlių mergų raspustą nedraudžiat?

Ar jau norit vokiečiams nuogi pasirodyt

Ir kaip drimeliai ant šlovnų česnių nusigėdėt?

Jūs apjekėliai! ar jau visai nesuprantat,

Kokią sau ir mums visiems padarysite gėdą,

Kad su buksvoms lopytoms į baudžiavą žergsit

Ir mišion sudriskę bei skaroti nukaksit?

Ak! ben gėdėkitės tas gėdas sau pasiprovyt

Irgi pačias kaip reik linų raut guikite greitai.

Ant dar liko kiek, kur kiaulės knist nenukako.

Mažu kas autams ar mazgotėms dar pasiliko;

Ale padurkams jau ir kelnėms gloda zuposto.

Vei ir grybų jau, žėlėk dieve! neragausim:

Juk, anot ano, juos vokiečių gaspadinės

Su ketvirčiais vis džiovint į kakalį šauja.

Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų,

Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių

Bėgdamos į gires jos sau taip daug prisirovė,

Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių

Kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo;

O kas liko dar, zopostui sau pakavojo.

Taigi dabar tikt šungrybiai dar mums pasiliko.

O ką gi veiksim, kad barščius ar šiupinį skanų

Virt užsigeisim, ogi pagardint juos negalėsim?

Žinot juk, kaip grybas, kad jį moki paprovyt,

Viralus ir avižų kruopas užgardina šauniai.

   Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė.

Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,

Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.

O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,

Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį

Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.

Vyrai rods tokių gėrybių menk užsigeidžia.

Jiems tabakėlis, kad ir visą butą prismirdin,

Tikt gardesnis, kaip visi riešutai gardžiausi.

Boboms mūsų bedantėms jie taip jau nepritinka;

Ne, gaidau! nesiūlyk joms, kas joms nepareitis.

Dantys juk, anot ano, sukrošusių metų

Riešutį perkąst ir kramtyt jau nedera boboms.

   Ale nereik dėl to dar tą niekutį paniekint.

Mergos visos ir visi jauninteli klapai

Tas gėrybes juk kramtydami garbina skaudžiai.

Žiemą, kad vakarais Katryna snausdama verpia,

Paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą;

O kad Jekė su Pime daug plūst nesiliauja,

Tuo riešutų krūva, kad jos į gomurį kiša,

Jų glūpas šnektas ir zauną visą nutildo.

Ogi dabar kas bus, kad mūsų moterų gaujos

Su mergoms ką verpt susisės pas kakalį šiltą,

O riešutų nebus, ir dantys grieždami šypters

Taip pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių,

Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.

Taip žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim."

   ,,Stui, - tarė, kaimynkas viernai užstodama, Jekė, -

Moters! ar jau mes visai pasiduosime gėdai?

Kas tai per niūkims? Dėl ko taip rėkiate, vyrai?

Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudovyt?

Kas jums rūp linai bei brauktos pakulų grįžtės?

Rūpinkitės tikt už laukus, už pašarą žiemai!

Ant ateina jau Mikielės didelė šventė

Ir su jąja podraug biaurybės rudenio šlapios;

O vei dar nevalyts ant lauko stov vasarojas,

Irgi kanapės vėjų parblokštos svyrinėja."

   Taip besipriešijant, štai! vakmistras pasirodė

Ir su juom Šlapjurgis bei Pakulūns pakamorė.

Tuos baisingus tris svečius pamatydami būrai

Taip nusigando, kad tuo vaidytis užsimiršo;

Bet pons vakmistras, tuojaus beržinį nutvėręs

Ir bais rėkaudams, taipo kalbėti pradėjo:

,,Jūs baudžiauninkai! girdėkit, ką pasakysiu;

O jūs moters su mergoms, laikykite burnas.

Mes, kaip užveizdai ir ponai jūsų statyti,

Vasarai ir laukų darbams visiems besibaigiant,

Jus graudent ir tėviškai pamokint užsimanėm.

Dievs visagalįsis, kurs svietą visą sutvėrė

Ir mums žmogiškus, ūmus bei razumą davė,

Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas,

Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo,

Ir mums duonos daug, o bandai pašaro davė.

Žinot juk visi, koks blogas buvo zopostas,

Kaip saulelė vėl pas mus atgrįžti pradėjo

Ir mes būriškai laukus įdirbt susibėgom.

Dešros ir lašiniai su kumpiais irgi su sūriais

Baigės jau, o mes prastus išvirdami kąsnius

Uždaro dairėmės, visur mėsos pasigedę;

Bet kisielius ans gardus su šiupiniu mielu

Buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę.

O štai! kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm

Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė,

Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo,

O mes tuo gardžiai ką virt ir kept prasimanėm,

Ik po tam pašaliai visi pilnoki pastojo

Ir mes vėl šmotus grečnus išvirdami valgėm.

Taipgi dabar, vasarėlei mielai jau besibaigiant,

Kožnas viens bliūdus ir puodus pradeda tarškint,

Kad po tiek vargų ben kartą vėl pasidžiaugtų

Ir taip daug pardovytas dūšeles gaivintų...

   Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti,

Kurs tau ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant

Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo.

Vei! ką žemė tau viernai augindama davė

Ir ką sodai bei daržai žydėdami rodė,

Vislab jau, kaip pats žinai, kampe pakavojai

Ir iščėrausi, kad dievs laikys, žiemavodams.

Argi dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti

Ir kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint,

Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovanojo?

Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų;

O po tam kas ponams reiks atlikt maloningiems

Ir kas šiuilėms ir bažnyčioms puolasi kyštert;

Ar kas man reikės mokėt, kad aš jodinėdams

Ir skvieruodams kartais jus lankyti pradėsiu.

Žinot juk, koktu, kad vakmistrai pasirodo

Ir būrus glūpus nešvankiai keikdami bara.

Taigi dabokitės ir mašnas čėsu prisikraukit,

Kad kožnam, kas reiks, į čėso reikalą tikrą

Čiuptert irgi nutvert tuojaus su sauja galėsit.

   Taip mus atsiųsdams pons amstrots mūs maloningas

Mums jūsų mylistą šį kartą paliepė sveikint,

Melsdams nuoširdžiai visus čėsu pasrūpint,

Kad man jus skvieruot ir kartais pliekt nereikėtų:

Nės didei biednų širdis jo gailisi būrų.

Taigi dabar pasakiau, kas man pasakyti reikėjo.

O jūsų mylistai, kad švęsit rudenį riebų,

Daug linksmybių velydams, pasiliecavoju.

Tikt n'užmirškit irgi manęs ir mano namelių,

Kad pulkais susikviesit į česnis pasilinksmint.

Jaugi gana šiamsyk, jau mielą vasarą baikim

Ir prieš rudenį, kas mums reiks, nugamint n'užsimirškim."

      Gana.