III, 2. PALAIMINTAJAI MAGDALIETEI

Apraudančiai Kristaus mirtį

Magdaliete, kuomet blyškias

                    Kristaus garbanas, kai svyrančias jo rankas

Tu regi, širdyje liepsna

                    Dega, drasko tave meilės didžios ugnis.

Tu kitokia jau, nei buvai,

                    Jau gyvybės nedaug kūne apmirusiam

Ir baltumo švelnioj kaktoj,

                    Jau nežaidžia veiduos gyvas raudonis, jau

Dingsta jų įprasta spalva,

                    Bet nudažo mirtis marmuro skruostus, ir

Gyvasties netvirta gija

                    Dar alsuoja vos vos paskutiniu kvapu.

Jei galėtum išgirst mane,

                    Neraudotum liūdnai be paliovos: kuomet

Brėkš trečiosios dienos aušra,

                    Džiaugsmo grįžtančio vėl dovanas neš; kuri

Saulės dvigubai ilgis, tą

                    Laime dviguba gaubs saulė trečioj dienoj.