III, 5. PUBLIJUI MUNACIJUI

Sielos liūdesį reikia malšinti

pokalbiais ir susitikimais su draugais

Kam širdį sopa sužeistą, tam kalbėt

Nedrausk, ir skausmas, Publijau, jam atlėgs.

                    Žaizdos gilios neslėpk nuo draugo,

                                         Rūpesčių sieloj savoj nelaidok.

Medžius galingus, kirvio nebijančius,

Ugnis nuverčia, graužianti juos slapta,

                    Ir griūvančių galiūnų svoris

                                         Laužo medžius mažesnius aplinkui,

Pakloja žemėn šlovę žalių miškų,

Audrų daužytą, liestą žaibų liepsnos, -

                    Tave tylėjimas taip graužia,

                                         Persmelkia kiaurai gėla skausminga,

Širdin įsmigus. Bet ji praeis greičiau

Jei jai paliepsi, nors ir nenorinčiai,

                    Draugų ieškot, su jais kalbėtis

                                         Ir kalbomis numalšinti pyktį.

Pradėję skųstis, liaujamės skųstis tuoj,

Dar tebeverkiant, baigiasi ašaros,

                    Taip širdgėla sunki atslūgsta,

                                         Vis pas kitus skrisdama kaip paukštis.

Mažėja skausmas, jei išsakai kitiems,

Išnyksta, jeigu išdalini draugams,

                    Širdžių daugybėj pabuvojęs,

                                         Vėl pas tave nenorės sugrįžti.

Tad eikš į būrį, pas bičiulius savus,

Žolėn rasoton nerūpestingai griūk

                    Ir, išsitiesęs ant pakriaušės,

                                         Gaudesio Halės gimtos klausykis.