III, 6. MARKUI SILICERNIJUI

Tikrieji turtai semiami iš dvasios dorybių

Burtais krintančiais aš netikiu niekados

Ir likimui godžios rankos neištiesiau,

Kad, nutraukęs kovas, jis su manim taikoj

                    Ir ramybėj ilsėtųsi.

Ką rytojus atneš, aš nebandau įspėt,

Pats sau ponas esu. Vėl nusineš lemtis

Tai, ką davė, tačiau turtų ji neatims,

                    Paslėptų nuo visų giliai.

Ką prarasti galiu, tai nepriklauso man.

Aš netapsiu vargšu, kol bus sveika dvasia.

Mano valdos, jei aš, Markai, gerai vedu

                    Savo įplaukų apskaitą,

Slypi mano viduj. Sielos erdvi dalis

Slepia turtų daugiau nei žemė Indijos,

Kur nereikia trejus (ar dar daugiau) metus

                    Nei laivais, nei arkliais keliaut.

Savo sielos kraštus aš aplankau kasdien -

Pats sau svečias. Tačiau ne dramblio kaulo ten

Ieškau, ne puošmenų, lobis - jinai pati,

                    Jei save tik įvertina.