III, 7. Gėdingam amžiaus gobšumui

Tuščiai dejuojam, skundžiamės įkyriai,

Tuščiai praliejam ašarų upelius,

                    Kad miestų sienos ir tvirtovės

                                         Krito nuo priešo galingo ginklo.

Ne kardas kaltas dėl pražūties šitos,

Ne jis sugriovė miestų stiprias pilis:

                    Papirkus auksu griūva sienos,

                                         Pamatus tvirtus jisai pagraužia.

Deja, ne kariui tenka pirma vieta

Prie vaišių stalo. Užima ją guvus

                    Nemokša ar gėdingas sukčius,

                                         Švytinčiu veidu tvieskiąs lyg saulė.

Ir vis linksmesnis po kiekvienos taurės!

Užleido vietą arklui kovos kardai!

                    Ir kūjui paprastam (o varge!)

                                         Riterio ietis atstojo kotą!

Taika atėjo, bet dar blogesnė ji

Už karą. Aukso geismas beprasmiškas

                    Pykčius karingus numalšino,

                                         Pinigo davus, nutilo mūšiai.

Vadus garbingus, žygių garsių vertus,

Nelaisvėj laiko aukso baisi galia.

                    Tamsiuos urvuos jie rausia žemę,

                                         Kol nepradėjo kalnai drebėti.

Išgraužus vidų, ant pamatų silpnų

Nestovi bokštai. Išmeta kaimiečius

                    Begėdžius žemė: ji griuvėsiais

                                         Virto, laukus duobėmis išrausus.

Laukai apleidžia žemdirbius nedorus,

Nuo miestų, godžiai trokštančių praturtėt,

                    Nutolo krantas ir gėdingus

                                         Uostus paliko putotos jūros.

Pati gamta juk, laidodama baisias

Kaltes griuvėsiuos, užteršė šaltinius,

                    Upes norėdama nubausti,

                                         Plukdančias daugel pelningų prekių.

Žiūrėk - Aufidas, upė Apulijos,

Sau naują vagą išrausė laukuose:

                    Jo seną tėkmę suturėjo

                                         Šovus kažkam užmačia netikus.

Sugėrė liūtį lomos, kada audra

Užgriuvo žemę, tvindydama upes,

                    Lyg permaldaut dievus norėjo

                                         Už begėdystę žmonių ir blogį.