III, 9. Panegirika Onai Radvilienei,

Trakų kašteliono ir Nesvyžiaus kunigaikščio žmonai

Kuria iš deivių man pavadint tave,

Prie Boristeno gimusi nimfa?

                    Gal Esi Temidė, iš trijulės

                                         Gracijų gal tu viena, gal tiks tau

Driadės vardas? Kretą apleidusi

Štai Kiterietė, gulbių skraidinama,

                    Tave aplanko ir palieka

                                         Plaukioti po vandenyną Delą.

O nuo Algido niūriojo atskuba

Kintietė blankiai švytinčiu pjautuvu,

                    Nors niršta, skalija jos šunys

                                         Uždusdami, o stirnelės grakščios

Ūglius sau skabo. Bet mielesni kur kas

Paladės taikūs rūpesčiai, rodos, tau:

                    Tai mėnuo nejučiom prabėga,

                                         Vyrų kovas tau auksinėm gijom

Beaudžiant, tai tau dingteli vėl mintis

Apdengt altorius skliauto gyventojų,

                    Papuošt juos, beturčius šventuosius,

                                         Purpuru ir kilimais pradžiugint.

Ne veltui skelbia Gando trimitas, jog

Tu, įžvalgioji, sugebi ateitį

                    Aštriu protu, ilgai nesvarsčius,

                                         Greitai įžvelgti arba nuspėti.

Nuliūsta grožis ir skaisčiame veide

Lyg pats sau šviečia niekad neblėsdamas;

                    Ir nors tau garbanas dabina

                                         Žėrintis auksas, bet pro garbingą

Kuklumo skraistę aukso spindėjimas

Blausesnis rodos ir nebe toks brangus,

                    O akį veriančius perlus tu

                                         Išmintimi, gerumu užtemdai.

Čia raudonieji Kretos koralai, ten

Antai smaragdai Indijos blykčioja.

                    O kur gryna dorybė žėri,

                                         Turtai brangiausi šešėly lieka.